kuo gi kvėpuoti kai
trūksta jėgų įtraukti
mažom dalelytėm
išsidalinęs tas kuris olveolėmis
teka
ar nenustos tekėti kai kinta
slėgis užlenka visaklausiančios
naktys
ar dar kvėpuosi

būna
numiršta
nė nepabudę

įrašyta širdies plokštėse

kaip Mozės įsakai

kurie suvarstyti

o ir sutvarstyti

kybos ant skalbinių virvės

kol nukabinsi ir nešiosi

skalbsi išbalindamas

sulygindamas su Raštu

rašydamas į jas



kaip pamatyti kas tik pajuntama

parodyti kas bado adatėlėmis

arba unguriu plauko

kaip ramybė apglebia

plačiu delnu

kur susirangęs užmiegi

mes vaikščiojame kvadratais
punktyrinėm linijom
baimindamiesi
neduokdie nueism
ne į savo
po mus vaikšto aptingę
idiotiški mąstymai
tiltai mesti į pilkąsias
smegenis kurios ištrina išmeta
painioja
daug takelių susuktų į siūlo ritę
nors nesiuvi
tad guli kol
koks jaunikaitis girioje išvynioja
kad taip suvyniotų mėlynąsias kraujagysles
jos vėl pakeitė spalvą
šalta
sušyla
žuvis pripėduoja krantą

tarsi žodžiu

rasis nauji pasauliai

žemė

iš silpno jeigu

sprogsta medžiai

medžiagos lojimą

imituojančios

išsiurbia įsiurbia absorbuoja

procesai į iš

alina be alaus

jeigu išeis visiškai

išdžiovindamos

jos oro lašeliniu būdu pakibs

nusileis

kad įkvėptum tą galią

ir silpnas kalbėti

kad rastųs dykynėse atogrąžų

pliaupiantys lietūs

nojaus laivais parplukdys

žalią šakelę
balandžio

nukirski rankas dieve
sustingyk liežuvį
kurs kalba pirma nei išklauso
kurs neša nešulius tavo
be neštuvų
ir manos panešiąs

ribų apribojimų virtinėj
ardyk suardyki
linijas
atribojančias nuo tavęs

ir kai sutekės pro suplėšytas irštvas
kraujas tavasis
kraujomaišoj rasis jėga