laisva valia pasirinkt

ir kam sukūrė Jis latakus


kuriais tekėtų ne jūros


o mažos sūrios upės


kam kalnai kai pereini


nubrozdinęs visą


iš vidaus ir


išgyvenus kai šlovės giesmę giedi


apie išgelbėjimą


amo netenki nugrimzdanas į šaltą tarpeklio tylą


kurioje šauki tik nesigirdi


kapoji uolas nors nesinori nesiniri


ir kai šviesą išvysti


toji apakina


jog graibydamasis tik save patį grybšteli


ir nieko


kas iš pamokytų išlipti


o moko


jeigu neliks praregėjusiam ką matyt

tekėjimas laisva vaga
ir žmogaus pastangos bevertės
kai sėjikas užpila grūdus sakais
kas tęsias prasitęs
ir nebelaistomi pasilaistysią
jei Jis to panorės
ant kreivo medžio šakos tiesios ims
augt nutįsdamos lipantiems į pažinimą
jei šulinys nuo spjūvio nesubjursta
jį gers ištroškusieji ir nemirs
kas pasodinta Dievo sužeista
gyvens jei žmogaus sukarpyti
birs gabaliukais
ko vertas vaizdinys be jį įprasminusio
kas jis be jį atspindinčio
bet pasilieka trys

užmigti girdint tavo alsavimą

pritinkantis buvimas namuose
kur sienos saugo
kur skėriai neėda
kiaulės neišknisa
veik stalčiai
kuriuos dulka susenę archyvai
tik stalčiams matyti
ir neįdomūs
tik jie ir stalčiai
namai su sienom

kur daugėja žmonių

didėja atskirtis ir atstumai

kinta sparčiau mainydamiesi

su tyliai skambančiom mintimis

kuriomis susikalna kai tyli

kai yra vienutėje

tik vinis ir lenta

ji įkalta

jei pavers

kabykla

kur kabinasi paltus atvykėliai

suartėja

ir kai išvyksta išsineša kilpelės prisilietimą

taip mes kalbamės

nejusdami visumos

nors manomės dėvį paltą

jį apsirengę išvalę

perdažę

kilpa nutrūksta

tiek jų prakyboję kiek laikom

nesuraskite
nes už beprotnamio ne mažesni
bepročiai slankioja
jie nori išprotėt bet negali
jie nori nusišauti iki 18os
kol praeis išprotėjomo metas
kai jie vieni skydu atlaiko metamus
sprogstamus jei laiku neišmesi
sprogsta pilkieji kanalai
vamzdžiai atverti
užtverti keliai lig namų
trajektorija pakeista
ir nėr karšto tik virintas
kuris plaukus sulipdo
vandens
o vanduo
šaltas kad perplauktum užtvaras
kaitinas lyg katinas ant paminklo
ramus jis ramus
koks esi surinktas išbarstomas
po dalelytę
įsukamą kryžminio užsuktuvo
kaip muilas laikiklyje tirpsti
kas nors nusiplauna rankas

pamanyti kad užrašyta tik tiek
kad numalšintum alkį
mokslu
tuo kas moko
jei perteklius bus jis nubėgs
nes pripildytas lig viršaus 

kam gi pilt per kraštus
jeigu jis susigers į įkaitusį smėlį kuris
neaugina nė daigo
tik nudangina
išsausina kad šerpetoja
oda atlaupėlėmis

kai geidi
ir geidi sužinoti
aist riai
pakyla gandrai per įkaitusį orą
lyg laikytum ranką virš žarijų
mosuotum
jos išdegintų
lydytųs oda tartum sūrelis
glotniai padengdamas putlų batoną
kurį gardžiai atkąsčiau
 

žolėje tiek drėgmės

ji laša netrokšdama

ji netrokšta to ko neturi Menedemai

Tolstojus perdavė Aukaburnio žodžius

laisvas tas kam nieko nereikia

po jo eina tas kuriam reikia nedaug

nedaug kad iš išlašėjusių

rastųs gemalai su tryniais

gyvais berniukais

talentų ieškančiais

ir identiškomis pūstaskruostėm

mergaitėms kurios trokštų nedaug

tik kaip kaupti lašiukus į gyvybės indelį

ir sulašinti į užkimštas nosis

kvėpuojančias burnas

kurios žiopčioja tylai

o bekraštė jūra budistų sūtrose

nenustoja banguoti be garso

ten išteka giluminiai šaltiniai

ir triukšmingi garma neklaužados

upeliukai kurie trokšta per daug

ir išvarva ant įkaitusio smėlio

išgaruoja ne kvepianti po rytinio
nepravėdinto ne pupelėmis įkrenta
kad sukramtytum
ilgu ilgesio diržu įsiveria
siūlais vyniojasi mazgosi
ir išsipučia
nesuvirškinsi
tik po vieną siūlelį mazgydamas trauksi
pro burną pro ausį
pro
vagono langą žvelgdamas susimegsi
kilimus nuo ir link
kurie kils ir kris
ilgesniais pasirodę
ant kurių pėdą bent pirštuko prilietimą
paliktum
kaip glaudesį ilgojo gluodeno
nugludinto akmenio
kai tamsu vėstančio
kai įšildai sušylančio
drėgno kai aplyji
ar šunys pažymi kur esą buvę