plevenimas plėvele ant sušilusio pieno

šokinėjant ant batuto kai kyla sijonėliai su pasijoniais

ir ledas ištirpęs traukiasi

čiuožiant čiuožikui skaidriu vandeniu

pro įnirusias švendres

pro prikibusias ant jų sraiges

ir mažylis šaukia mokytoja
rabi rabi
ji mokosi suktis kaip žemė apie save

apie ją laikantį pasukantį keičiant kryptį

o vis dėlto baimė kaip žemė sukasi
plasnoja drugeliais
kad tuoj išsiskleis sparnai
nė kelnaitės su Mikio paveikslu neuždengia
šešėlių tamsių kurie nugula
prislėgdami
lig rytojaus

jei žodžiai iš strėlinės skristų į strėlinę
sielos virpesiais
ir pasakytų
kad
vakar nebuvo kaip prieškelismet
kad sergant įkvėpt ir iškvėpt ir
nuryt reikia gydytojo
ir Gydytojo
kad sesės sesutės ne visad girdi
girdi iškreiptą skambesį
ir strėlės perveria

jei vakar kai džovani liejo lašelius per įkaitusius akmenis
jie ištekėjo upeliais į širdis
ir naktimis ji
šioji skambanti muzika nostalgiškai surenka ašaras tų
kurie randa ką buvo palikę


upelis šaltinis
kur atgaivą randa
kurs kalba
atėjau apkabinti
jei nori
nuprausk įsigėrusį dulkėmis skausmą
nuprausk jį
kai

dievinti tokį buvimą kai esi
žolės stiebelis stebintis žmogų
eintį per viržių lauką
jis krenkšti ir spjaudosi
keikiasi sutrypia kuokštą žolių
nes prisimena nevykusį pokštą
pažeminimą kurio pakelt lyg kelmo nepajėgė
stiebelis linksėjo lenkės ištįso
tarp kitų panašių bet skirtingų
sultim savom chlorofiliniu krauju
meile chlorui ir natriui
druskai žmonių tekančiai rasa
ašarėlių saulašarių kuriteka per
kūną jo ir palieka baltus dryžius
jis žaliuoja apverktas prie šviežut šviežutėlio
kapo kur ilsėtis ataigulė tasai žmogus

kalba be lūpų
plaka be diržo
raudonai dažo
bet be dėmių

nematomas ir praeinamas
lyg stulpas
skaičiuoji praeivius

tušti namai
tik akys suvarstytos ant virvutės
skambina seniai girdėtą melodiją

jų tuštuma išsikvepia
išstumia į viršų
kur visais plaučiais
išplaukusi įkvepi
ir atsimerki

išspaudžiu sielą iš tūtos
lai plaukia ji pas tave

rašyti iš savęs ir apie tai
kas sualsuoja ne manaip
o tarsi priversta klausytis
spaudžia aukso žiedu
smaugia kad neatplėšt
ir tuomet išbyra dusuliai prieš mirtį
šaukiant ją nes slegia tas
kuris mylėti pažadėjo
bet apgirsta ir apkursta
supranti

artėjant

ji nėra baisi kokia piešia

tik palengvina

pamoko

sukoncentruoja

nakty ji neatrodo tamsi

tik geidžiama it nuotaka pirmąją naktį

bet kol abu užapvalintus kampus laiko jie

kuriuos matyti noriu

ją myluosiu per užuolaidos raštą

iki kol pasikvies su visam

kai kuokštais krito plaukai
sapnininkas numatė ligą
kai išvydau tą kuris gydė
pats susirgo

kartais pagalvoju kada viskas baigsis
kai nesigalvos nesimatys
brangiųjų žudymo(si) aktų
kai balso stygos nutrūksta
nes neužsuktų kaklo nė rankų
geriau nematyti kaip gyvena tie
kurie negyvena būdami šalia bet
už stiklo lyg už mylių kad prigeria
ir nebesikalba ir į užmaršties žodynus
susurašę meilės kalbą nė nebeskaito
tik liečias prie odos fizinį potraukį laiko
menu ir tartum menininkas be didelio talento
mirko savu teptuku
ir piešia piešimas sulaiko
bet būna kad slysteli ir aptaško
su palete