susitrombavo arterinė kraujagyslė
jei būtų venus veninė mėlynėmis ištiškusi
ne vyšninė skysta raudona sutepanti
tušu pirštus prie pravertų lūpų ir dantis
nuo blizgesio paliekanti žymę buvo
atsitrombuos gal
dabar rutulėliais susiridena į
arteriją ir apsuka ratus keliskart po keliskart
po kelis ratu ratu
kaip kaminas užakęs neparodo dūmų
nors ugnis ugniakure liepsnoja
degindama geležinius vos pravertus
vartus

žiedukais nubarstyta
tepasi medum pavasarinę saulę
kuri palytėja perlo odą
kad nurusvintų rytinės kreminės
kavos gravimu ant jos liežuvio
kai jį įmerkia į žadinantį saldulį
ir lyžteli katė nelyg nuprausdama
žvilgantį kailiuką gracingai uodegą išriesdama
murkia priėjusi prie sėdinčio ant besisupančios
kėdės
iškaito nuo tvoskulio
karščio
juoda pritraukia jį

kaip liežuvėliai susipynę suka

aštuoniukes viena į kitą

juostelėmis apsaistytos

ir išpuoštos šeštadieninei šventei

mylinčios mergaitės nuogos

avinjono jį parbloškiančios

kai susieina į viena

apsiberdamos žiedeliais prieš juos

sukraunančius pumpurėlius

įsigega kaip gintarėlį į ausis ir pasipuošia

kauburėlius v įlinkius

prieš žydinčius jos

įeidamos išnoksta

perniek
kai visa bus išmesta pavėjui
sklęsti

seikėti tuo pat saiku

skaudu suvokus skaudant kitą

bet mylint brūkštelėjant verias

žaizdos kurias užpylus ėdančia druska

labiau kraujuoja

mylimukas
ar žodis tvarsto

kai vadini juo
švelnį tartum dažnį

ištart myliu kai tvoji užsimojęs

veiksnu

o gal pradūrus skylutes ir sukabinus ant virvutės

nebeišskirtų niekas


 

tu įdėsi žodžius kuriuos kalbės siūruojančios pušys
ir negirdės požemio griausmo
svyruodamos gainios debesų pemenėlius
nuraškys ir supins iš spindulių kasas
pasipuoš visos nurengtos girios
jo šviesa
ir nenusileis
toks bus pažadas
kai išgirs ošiantį viršum triukšmo
pakylantį kai už pėdų trauks nupuvusios šaknys
pasiduotum
į puvenas pult
argi

pasaulis išpūstas skaidrus vos pažiūri
muilo burbulas
pirštu prisiliesk
ir susprogs besipūsdamas
per daug egoizmo
ir visa į orą
aptaško kas eina
paslysta ant svetimo
svetimo artimo nuplėšiančio
plaukiko kostiumą
tai kaukė ant kūno
jis stovi ant liepto ir šaukia
kad nardo įbridęs pakrantėj
prikišęs skruostikaulį
burbuliuoja ir žiopčioja
žuvys juo baisis
nubrozdintais keliais
lyg koks triratukininkas
bijąs ant dviejų
bijąs pasileisti
ne cirkas ant vieno kad
bet talentas plaukti
nedėvint naro kostiumo
kariaujant su galijotais
labiau varijotais
vienu akmenėliu pataikyt į taikinį

jeigu Jis išsirinko apdovanodamas
argi pamirš betgi žeidžia ne kulkos
jos numarina
žodis kaip ašaka šakė už nieką
už tat kad apgynei už tad kad saugojai
kirtis po kirčio sukapota į skiemenis
ne be su pran ta ma
ne be pa kel sia ma
viešpaty buvo nuklotas takelis
žiedlapiais eina ten tavo nuotaka

nebetikėti jei rožės žiedlapy įskridusi
boružė pameta taškelį ir nuskridusi
negrįžta
tos lūpos kurios juokiasi nes nebelyja
nebelyja kad jas užvertų
nieko kas nuplautų girgždesį
sutrupinantį tai kas buvo likę

išvalius dėmėtą peleriną
ji permatoma plevėsuojanti
ir lengva
iškvočia regimą žalumą
kada matysis giedruma
tipena pri žingsniukais
pristatomais ir palengva
jau blyškesys nurausta
randas tyruma
ant ežerėtų vandenų
kur tylumos įbridusios