augti atokiau nuo miesto

patvorių žolei prie apleistų trobelių

kurias vėjai nuglosto

smilgos ir varpučiai

nei pėdų paliktų

linguoti papučiant

tartum šokius sušokant

iš paprastumo skleistis

sukviest vabzdžių gausybę

tegul jie ilgais kotais sūpuojas

laigo mylis

pakėlus sparnus atzvimbia storulė musė Zyzia

ir iš paskos įnėręs jai duria uodas Bimva

lyg į savo urvą sugrįžęs
plieskiant į galvą karštiems spinduliams
apsvaigino o apsvaigino
smūgiu
kuris lyg į vartus kamuolys
kas laimėtojas
grįš visi į namus
vėl bus skaičiai
nuo vieno baisiausi
lyg septinto
kai tarsim žodžius nereikšmingus
ieškodami Izumi kūno traukos kitame
Jūkiko šeimoje šilumos
Šimomoto sieloj erčios kad priglaustume galvą
nuvargusią jos delno prisilietimo
plasnojančio laumžirgiu

dar gaudydamas dieną už uodegos
prairusios už paskutinio siūlo
įsivyniojant įsikniaubiant
lyg vienišam
tik vakarui vienauti paliktam
pritrūksta šilumos dienos šviesos
krintančios nuo kelių kai ant jų
prisėdi bučiniui ir priglaudimams
bet paleidi
kaip atvertum narvelį skrendančiam
tikėdamas sugrįš ne ryt gal
iš ilgo ilgesiu nuvyto kelio
nevytas laukiamas pareis
ramybėje psitikėjime pareis
stiprybe vainikuotas
nors ilgesio upės užlieja bemieges kranto minutes
įplaukiančias į plakantį uostą
mylimų

jis žengė per pragarus
ir liepsnos nesudegino
pakilęs virš sklaidės debesyse
kol visiškai išgiedrėjo

jį užuost bet nerast
slėptis kad nesurastų
tik plevėsuojančią sakiniuos
sukiniuos
vos ne pažeme
suknele apsisukus kad žemė
sukasi sukasi
pasikviest į kelionę po begalines
platybes
kaip bėgiodavo mergaitės
gainiotos strazdanotų berniukų
už kaselių pagautos išsprūsdavo
juokdavos
tarp berželių sukaitusios
jog bliuzelės prilipdavo
kaip muselės prie apibėgusio
nuo sulos ąsočio
bėganti ankstyvą pavasarį
srogstant žalumai

išsižaliuoti voliojantis
ir ištroškus gerti
viens kitą



 

begalybėje pasisklaidančių lyg lieptelių kur koją žengsi
tu neskęsi jei eisi eisi ant iškritusių manos kruopelių
duosiu ranką į amžinybę kur keliauja tik išsigelbėję
o beprotiškas nesusivokiantis mylimas šis pasaulis
kurs turėdamas sako jog nekalba tyli negali
kurs per deimantus neregi turtų nesurenka talentų
kurs bejėgius pasijaučia šiukšlėm apkibęs raudonveidžių
gražuolių lauke
esi mylimas mielas stebuklų pasauli
kuriame lyg alyvos žydi alisos mergaitės

mūsų ryto giesmė prasimerkus
susivyti kojom tarsi lianom
vėl užsimerkti
rankomis žadinti bebundantį kūną
lūpomis liestis prie įšilusio
dar nepaleidžiančio
keltis iš
regimo sapnų pasaulio
nebeskubėti kol esame viena

kas įeis
ganyklą sau ras
avinėlių susibūrime piemuo
nuves kai paklys
išluptoji ajis nuriedės į bedugnes
kur jūros akiduobėse
plauko paviršiais žvairos išsuktos
iki paklaikimo
liežuviai it vėliavos plėvesuoja
kalbas jų nusineša pragaro vėjas

iš paikystės suskaldome suklijuotas 
į vienį širdis nepasakę atleidžiu
nepyk
išbraižydami reveransus
lūpom tylinčiom
rankom neapkabindami
nepasakę kaip mylim
kai prarandam nė nesulaikę
 

nerasti neranda vietos
kur užlipti kad pagautų
ryšį su siela
kuri jaučia
kaip užsipildo
šviesėjančios akys
priartėjusios tiek kad nebediegia

dega krūmynuose
kildami dangūs
plečiasi pranašaudami
debesų šokį
giedrumose

kai prakalbės pasikeitęs apsiaustą
skleisis kris rasomis
miglomis snt stiklų
kuriuos išrašysim prisilietusiais žvilgsniais