jei skaitai tokį metą kai nemigą sukelia tie
kurie nebe vyrai sugirgžda vyriais įgriūdami
pamiršę moters skonį tik spirito gerklose
neišgaruojančio vis dažniau
tyli kai meiliai kuždėtų prie kūno jos prisispaudę
taip jie pamilsta kas teka
kas užkemša akių vyzdžius kad nebegirdi
kad ji nebelaukia kaip laukdavo pradžioje
jie mato save ir kartoja nebežiūrėdami į raudonyojantį atspindį
iš gėdos kuris atsiskyręs kaskart nuo jos nuplaukia nė nepalietęs
Gabrieliau
o angele tavo žavesys sveiko proto
iš dangaus atneša
pamojuok kad regėčiau
kad gaudysi kai krisiu
iš pragerto vyro glėbių
nes laikas tiksi skubiau ir kartoja
jis ne tau
istorijos linkę kartotis
iš kartų į kartas
10 metų praėjo

nesigėdyti savo nuogumo
kurs be uždengiančių traukia
lyg bekvapį (tą kuris žadą prarado)
kai suprato esąs prie nusiprausiančios
ak [čia vardas to] kurį ji pakviečia prieškambary
matuojantį ausis žieminės kepurės
ir plaušine aptaško pro miglotą orą
jo nematydama

jei sugriūtų žandikauliai
praverti tų kurie rąstigalių nepakeldami
meta ant nugarų skruzdėlytėms
ir skundžiasi besą žemdirbiai
pavirtę iš žemvaldžių
išriestanugarės mirksi perkreipusios galvas
kontūzytomis ausimis sugaudamos kiekvieną garsą
dievo riaumojančio plaštakių mostais mušančio
melagius gigantų liežuvius išsukdamas
kad žodžiai užmuša bet ką
tiktai ne dievo kauptuką išmuša kaupiantį
ir beriantį auksą neauksu besantį į burnas tų
iš kurių lesa besočiai vanagai
darbštukes tinginėm vadindami

ar ne ma liūd esys

esybe laigo

daigeliu sudygsta nepalietam vazone

nesušuko

kai išskleidė liūdnumo sparnus

plasnoja

vėjo bangelės arsirita ties tavo kojom

nuplauk dienos nuovargius
vaikščiok debesų vandeniu
sudrausmink audras kai plauksite
valtimis ak
aukštybėse

ridenasi kraujo kanalais rutulėliai

nenustygstantys sušokuojantys į kūginę taurę

ledukais tavo išdžiūstančioje burnoje

tirpstabtys šaldo ir atgaivina

lašeliais lašėdami oda pasiekia

kai artėdamas sušyli

drevėj it voveraitė sunešu riešutėlius
lyg rūpindamasi prieš baltumą šalnų
triaukšėt ir mest juos išlukštentus
kevalėlius branduoliukus
suvarstytum į karolėlius
kai prisirinktum į rieškutes
kai atskirtum kaip valgoma nevalgoma
pagautum ar išmestum
kada žaistum

blaškomi medžiai šniokštimą atneša
iš nelabojo kad sunkūs laikai atpučia
meilikautojų nuodus kurie žiede paslėpti
jie tariasi esą avinėliai riaumojantys tigrais
grakštumu išsilankstę nutupia ant karaliaus peties
čirškia kanarėlės pavasrinę žalumą skleisiantis
bet aštriais dantimis įsikimbantys vos nukrenta pirmas
rudens pranašas lapas

atviras kaulų lūžis
pro riebalų apvalką pateko gurkšnis
gaivinamo gyvenimo šiandien
grąžinančio pojūčius ilgesio
nostalgijos
visi jie kuriuos apgyvendinau
savy užklojo paslėpdami
jusmą kad esi vienąkart lig
mirties
neminėti rašytojai
kuriuos įrašiau gyvenimo knygoje

kurgi galas kai ims tiksėti minutės galop
kai užviręs puodas pajuodęs ims skeldėt
kai užlaikę kvėpavimą nesuturės savyje pakankamai oro
ir išnirs
tu pamatysi kad nieko
nepadarys tau žmogus
kai esi Dievo plauke kybantis
kol jis nusiskusiąs
bet ne
jis ilgabarzdis senelis
sūpuoja savo vaikus
ir juos užmigdęs prikelia
ką padarys tau tetrarchas
kai vandenys taurėse virsta vynu
ir šaktiniuos atsispindi rebekos
matau
ilgaplaukės it ievos žydinčios
kvimpa

du bučkiai dvi fine uolės
mieloji iš vieno
iš abiejų iš trijų
vieno vienintelio
dviejų prilaikančių moters karūną
lyg šventąjį moteriškumą
Jokanaano galvos netrokštantį
tik lūpų bučiuoti
tyrą pilnaties auksą išlietą
juodam popieriuj
kur rašikliu užrašyta
juodu ant juodo
kaip skrybėlaitė uždengianti pranašo galvą
ir sielą užtamsiną akiniai