- - -
- - -
'`´°`´'
° @°
¡
!

linija nutylėjimai kaip ilgieji brūkšniai Salomėjos

neišsakyti žodžiai į trigubus punktyrus

išsiliejo

",
Teisūs buvo tie vanvėjai ir riokanai, kurie apdainavo vandenis, kalnus ir vėjus, keliavo pasiramsčiuodami zeno lazdele ir kartojo: po geru eilėraščiu išvis neturi būti jį parašiusiojo vardo. Autorius nežinomas. Visom prasmėm.

Todėl čia nėra eilėraščių, tik užuominos, mirktelėjimas, pirmoji eilutė juodraštiniam tekste. Iki kol Dievas pašnibždės tobulą formą tobulumą pasiekusiems.

nevermore. macabre.

spirgsi aliejinės spirgsulės


tyška lig nudegina


pūslelėm


panardinus minkštą


baltą


pieno virinto


bandelę


it avelę kurią bando


iš bandos išvaro


ji be vietos kur nukaktų


girdi kalba


Kūčių naktį


klauso veidrody jos atspindys


dailią geišą mena


šokį su vėduokle baltą veidą


prisidengus


ir juostelė ant krūtų


kai ji sėdi ant jo sofos


raudonumo Dali lūpų



čiuopiančių kraštelį jos

susvetimėjimai stepėse
balta žolė kaip arbata
kurios negėriau
ne geriau jei per daug cinamono kruopelių
ant pagalvėlių
jų mažumas
sunkis kai per daug
galvoj
stiprėja
ne viltis
ir ne rei ka lin
gu mo jausmas
ir ką gi rodomės
kad nematytų pasislėpsime
tik viena avelė
ir aviganis jos ieško
trūksta

nusivylimai ->
₪©§μ~`°¿Г^¡¤ nusvilimai
apsideginimai

vienam princui Žemėje būtų nyku
ant kraterio stoviniuoti žvilgčiojant
į kitus pasaulius kurie susikurs
kas turi ausis teklauso
įsiklauso į byrančių snaigių kritimą
drėgmę ant pirštinių kol nepasiekia odos
į prisiminimų svorį kai jos rankos apkabins
tavo riksmą ir beprotystę
kalbos nepaliaus pjaustyti dalgiais
laikysi užspaudęs veną
bet kraujas išdavikas liesis
dėmėm ant baltų marškinių
visa niekai
teištars suspausdamas sužeistą širdį
toji apgultis greit praeis
kaip gyvenimas nuo mūsų šalin
klupčiojąs neįgalus
neišsakęs lig galo ko nori

kai sugrįžtu iš raumens
kursai dilgčioja sunkindams
kvėpavimą užsigalvoju vonios vandeniui
apsemiant apnuogintus klubus rusvu blizgesiu padengtus
sulenktus per kelius
apžvelgiu fotografo akim kauburėlius
ir gulėdama jau įsisukus į kiauliukais papuoštą chalatą
galvoju kaip nubust
kad užrašyčiau paupio vingius prie kurių suplėšiau suknelę
bėgdama per viržius nuo jo užsidengus akis
glostydama nuogą krūtinę
kaip jis paskutinę akimirką kai laikė sugniaužęs
amžiams
nebepaleidžiąs užsimerkęs
ir po nebaigto skaičiavimo
rrginti tamsoje tuščias lubas
išvedus jo kaimenę garbanotų ėriukų
kad nepapjautų
jie miega ma lovoje
šildosi šildydami priegalviu po mano galva
įsisvajojus

kai kas barasi susigūžiu į kopūsto gūžę

po daug lapelių

ir dangčio nieks nenukels

nors užvirintų vandenį puode iki devyniasdešimt laipsnių

lyg spiritas sanctus

laukiu šventosios ne trenktosios

dvasių kurios užsispyrusios duris ir į dangtį

įsispyrusios

krapštyki nekrapštęs akis užverktas

tai netikros ašaros

suvaidintas apektaklis

bėgt kol vaiko klientai ir jų pageidavimai

niekada neprisipildyti priešnakčiams pinigėlius sausainėlius

skaičiuojant ir be pusryčių gyvybei negęstant priešpiečius peršokant

lyg pečius iki pietų

nėr kada

čia praleisti vietos ir laikas kaip maistas lig vakaro pasotinęs

parneš žinią

kurią aplieju vakare grietine su juodaisiais serbentais trintais į uogienę

ant varškės pakučio

o sapnuos ruoštis į mokyklą reikėjo

tad ir vėl buvau išėjus
iš proto iš vienintelio savo
pižaminio apdaro
neapdaryta kūrėjo
tarsi neobliuotas dailidės stalas prie rankų jo
o kad prisiliestų

uždengtas dangčiu
jis dabar kiek pastumtas
kai į naktį pritrūkę oro
nosiaryklė uodžia gaivų vėsumą
tiek be kvapo išbūti
kol skaičiau kad maiše esti jo ranka
rytą pradingusi
motina užauginusi kauburėlį pernakt
plauna jis kastuvo ašmenis kūdroje
vienarankis

priminimas kaip išspiria pasakojimą
lengva koja iš žalumynų tas
vardan taisyklių
apie tėvą
kurs panoro turėti dvi žmonas
nenorėjau būti antrąja
lyg tėvas numetęs savo pirmąją
nebe pirnąją
mano mamą
rožėm kloti kelių anas nuskubėjęs kitoms
taip einu basomis per žvyru pabarstytą taką
apaugusį piktžolėm
įlipu į tuščią šulinį
ir sėdžiu užsitraukusi dangtį
kolei pilnatys visa suėda lig ryto

jis įpratęs kai ji dėvi perregimas
pėdkelnes ir minisijonas siekia žymę
kur toliau svetimiems nebegalima
jis nematė kad ji nusipirkusi nėriniuotą trikotažą
matuojas vonioje
ir manos nustebinti
bet jis neužeina į vonią
kur ji prausia apnuogintą pilvą
skendinti svajose
ir kad vienas po kito
bryan adams ar cranberries
krinta į lūpas
ji stovi šešėliuose tarpdury
šviesai apgobiant katišką išriestą nugarą
kadras po kadro