vasarų kaitros išrengti
susieiname su namų vėtrungėm
karlsonais be karlsonų
tik ventiliuotis kai trykšta
susiglaudus meilės skysčiai
tirpstam lediniais nebebūdami
kai susieiname su vėtrungėm namų
vasaros kaitrų iki nuogumo išrengti

ramumas nuvėtrina tas kurs sukasi
ir suka apie savo ašį
plevendamas besvorį šilko šokį
ir girdis skambantys vėriniai apyrankės
kai Sulamita apnuogintais speneliais
banguoja žybčiodama deimantais ant drėgnos odos
sujautrindama erodų jusles

5 mėnesiai žvelgė pro balkono duris

šviesdami atspindėdami šviesą žemės

kurioj nėra nemigos suskilusios į miego luitus

lyg ledkalnis būtum pralaužiantis tykųjį laiką

kuris pasiglemžia miegančius it silpnuosius

jei ateitų pasiimti Jis

o tu miegotum

dar ne laikas

jis sakė ir daugiau neatėjo

៛

būti netobulam
vardan siekio
su begale trūkumų
išorinių kai stovi nuogas prieš veidrodį
nužvelgdamas antakius ir žemiau
kai esi tik šešiolikos
kad net nestabteli
kad neregėtum kokį trūkuminį padirdinęs
tėvas su motina
bet ne dievas kuris pagal savo paveikslą
su visaapimančia išmintimi ir protu
puodą sugeriantį lietaus vandenis indą
nužiedė žiedus cinoberio kurs gydo
nuo šunų įkandimo išpaišė kaip ženklą
kad yra ir be jų sielvartą gydančių
tie kurie laukia
kai atitolsti
kai atsiveria širdies vožtuvai
kol prarisią gyvybę
ir išauginsią jųdviejų vaisių

netikėti šėtonu
net jei sakytų jis tiesą
savaitė kai žemės pluta prasivėrė
tave prarydana ir išspjovė nepažįstamą
tipą skreplių mele visa balzgana akyse viešnios
nekviestosios paliko
pro pravirą langą iškištoji ranka vėsinos
ketindana atitrūkti
kad pasiektų nuskintąsias vynuoges
jos apnuodytos
tos kurių valgiau
ir patikėjau
bet kai viešpats įėjęs vėjų pavidalu
nupūtė užtemimą
regėjosi kad su juo
užpildai ištuštėjusį kūną
sutirpdydamas nemeile apsirgusią

sija linija į lyną
virvutę žuvį kai sujuda
išauga į kontūrus
kuriuose apsigyvena
dvasios šventumo
kai nupučia netikrumą pasatai
dilgteli kad po nematomu skrendi
neišgalvotasis realusis
tu kuris kūdras veidrodžiu paverti
piktoji dvasia tik šleifas iš praeities
kuris tįsta kai saulė kyla ir leidžiasi
kas jei ne tu
užgauni jautrumo stygas
ir nendrėmis groja tercija
kurios nėkart negirdėjau
nė nežinau kas ji yra
tik žinau kad suverti į rožinį karoliukai
tavo ausį kai sušilusiom lūpom liečiu
pasiekia

kas be kliaudos

meskite akmenis

jų krūva pribyrėjo

žengteli koja žnegteli

prisimėtė lig soties

kaip peilis paaštrina

savo strėnas išrodžius Venera

užvertoje kriauklėje glūdi

kol ištrauks ją Jūratės nemirtin

gosios goslūs balsai

ar Kastyti čia tave

užkapojo it Žilviną broliai

ar čia tu

Juozapai parduotasis į vergovę

plėšo kryželį ant kaklo demonai

kai sutemos gniaužia

traiškydamos šonkaulius

kaip išpirką atsiimdamos

neapleidžia smilkiniais susisiekią balsai

kurie šaudykle nardydami išaudžia iškilų raštą

gruoblėtom rankom raukšlėmis paliesti

virptelėjimą kuris manosi klaidinamas esąs

apsimetusių mokytojų

jis

nekaltas atitaria buvusios

iš nesusipratimų kirdančios

ilgai miegojo

kai nubudo plynam lauke

asfaltuotoje gatvelėj nususę kamienai bestovį

ir Baranauskas sėdi

giraičių kapinynai su įkapėmis

žirgais palaidoti tvieskiant karščiui

daug būta garbingų su išliedintais šarvais

pamiršę Dievo ginkluotę atgulė

amžiams nepakildami

tebūnie pabaigos
kaip palaima tavo
valia jei kablys smegenyse
it žuvies žiobtuose
jaukas jaukinasi bangas
ir išplaukia į gylį
drėgnas nušliaukia prakaitas
susigėręs į priaugusią žvynuotą suknutę
plaukt per miestus per dulkinus stogus
įkaitusias plyteles tyžtančiu šokoladu
išsitepus lyg žemė juoda
išsivalyti purvu