Santrauka:
Turbūt visi žino tą jausmą, kai sėdi gamtoje ir pradedi mąstyti apie darną, gyvenimą, mirtį, begalybę ir trečiąjį reichą. Net jei pamąstai, kad būtum galėjęs mąstyti apie tai, automatiškai tampi pamąstęs. Belieka spręsti laiko intervalo tarp sėdėjimo ir pamąstymo svarbą. O laikui bėgant jo daugėja (arba jis didėja) ir vieno, fiksuoto dydžio laiko intervalo svarba tolygiai menksta. Plečiasi ir nyksta.Santrauka:
Vieną tik tabletę mirusios naktiesSantrauka:
Mes dažnai girdime sakant: „aš artistas“, „aš socialistas“, „aš respublikonas“, „aš demokratas“, „aš mąstytojas“, „aš juokdarys“, „aš jautrus ir ryžtingas, tvirtas, bet pažeidžiamas – geras skaistus tyras“. Kas mes be šių etikečių? Kas Jūs esate, kai iš tikrųjų atsikratote visų „už“ ir „prieš“? Atmeskite tai, ką mėgstate ir ko nemėgstate, visus savo įsivaizdavimus apie karjerą ir postą. Kas gi liks? „Dieve, nežinau... Aš niekas, aš niekas.“Santrauka:
Kažkoks vienas Asmuo, pasivadinęs anonimu (tryliktų metų sausio 29 dieną – ankstų rytą, paskaitęs mano publikuojamą tekstą pavadinimu „apie Dharma, arba apie esminę daikto prigimtį“ ) pamąstė žodžiais: „Tik nesuprantu, kaip gali žvakė neskleisti šviesos“, – bet jei to nesuvokia /kaip?/, tai vargiai ar tekste esantį turinį iš viso suprato; tačiau gal tik to tekste (tarkim, per savo neatidumą daiktų prigimties esmei) ir nesuprato, o gal ir dar nepriaugo, mat jokių aplinkybių neturėjo, kad tai suvoktų, o gal patingėjo suprasti tai, ko jau suprato nesupratęs?.. tai yra patingėjo pakontempliuoti, pamedituoti klausimu, kurį suprato, kad nesupranta „KAIP žvakė gali neskleisti šviesos?..“ IR tikriausiai labai greitai suprastų „Kaip?", jei dužus (tarkim) laivui, (kuriame tarp visų plaukusių gyvų ir negyvų kūnų ir jo kūnas plaukė tuo laivu), tas anonimas ;) ), kaip ir kiekvienas gyvis, plaukęs tuo laivu, ir savisaugos instinkto įtakotas – gelbėdamas tą savo laikinąjį kūną, kaip ir kiekvienas gyvas padaras, (kaip jau minėjau – dužus laivui ir atsiradus kūnams vandenyje), galiausiai jis pakliūtų (nuplukdytų tą savo kūną ir pastatytų ant sausumos) pakliūdamas į negyvenamą salą, ir ten, toje saloje, rastų ŽVAKĘ... (kokia to daikto esminė prigimtis?..) --- o jei ir tada nesuvoktų? Tai gerai, tokiu atveju, jei žinotų nors tiek: „žvakės ant medžių neauga...“, – pamąstykit teiginį: „žvakė šviesos neskleidžia, ji tik liudija žmogaus buvimą Žemėje po Saule“ , – o čia toliau, toks sufleris: „skleidžia šviesą – žvakė, ar liepsna?;