Dar spalvos nepakeitę rausvi paryčių spinduliai
Raiko miglą prasprūdę pro medžių ryškėjančius kontūrus,
O rasojanti pieva visam gražume it aistroj atsiskleis
Tarsi būtų drovu dėl jausmų jau subrendusiai moteriai.
Vaizdas tapomas potėpiu minkštu, sakyčiau, labai subtiliu -
Daug užuominų, daugtaškių, minčiai klampių nutylėjimų
Ir pažyra staiga deimantiniais lašais ant gijelių žalių
Atsiduodant būties geiduliams, nebepaisant nei saulės, nei vėjo
Be atodairos, svarstymų, išlygų - bus kas, nebus?
Šita laiko slinktis po miglos vualiu taip svaigina,
Kol atsiveria viskas - peizažas ir aukštas dangus,
Kol išblunka sekundės rausvų paryčių nuostabus apstulbimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-07-16 19:43:14
gražus man tas pievos ir moters palyginimas
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-07-16 12:00:20
Gražiai bunda diena ir suraiko drovumo miglas... Tikra poezija.