Dar spalvos nepakeitę rausvi paryčių spinduliai
Raiko miglą prasprūdę pro medžių ryškėjančius kontūrus,
O rasojanti pieva visam gražume it aistroj atsiskleis
Tarsi būtų drovu dėl jausmų jau subrendusiai moteriai.

Vaizdas tapomas potėpiu minkštu, sakyčiau, labai subtiliu - 
Daug užuominų, daugtaškių, minčiai klampių nutylėjimų
Ir pažyra staiga deimantiniais lašais ant gijelių žalių
Atsiduodant būties geiduliams, nebepaisant nei saulės, nei vėjo

Be atodairos, svarstymų, išlygų - bus kas, nebus?
Šita laiko slinktis po miglos vualiu taip svaigina,
Kol atsiveria viskas - peizažas ir aukštas dangus,
Kol išblunka sekundės rausvų paryčių nuostabus apstulbimas.