taip savitai, įtikinamai ir kartu negirdėtai...

nei vienos upės - jei joje nėra vandens - ir - visos teka - krantai pasilieka savo vietoje. Šyša, Nemunas, Amazonė, juk visos ant Žemės vienos, ir vandenys tie patys, tik skirtingose rėmeliuose: Alachas, Jehova ir t.t.  - argi tai ne vardai? tai tik krantai. nėra upės be vandens, jei ji išdžiūvo, sakoma - jos nėra, ji čia buvo. Liko tik rėmeliai be upės, tik vardas. Kiekviena religija turi savo koncepciją, bet visos jos, kaip ir Biblija yra tik žmogaus metaforos apie dievo sutvertą pasaulį (dievas knygų nerašė, žmogus metaforomis interpretuoja kaip suvokia jo protas tą būtį, visatą, pasaulį, vienovę - kurią sutvėrė ne žmogus.) NEMANAU, kad nepakels tų metaforų tas (kokiai jis religijai nepriklausytų, o tiksliau kokios religijos išpažintoju bebūtų, (pasirenka tą, kuri jam artimiau sielos - kurią jis studijuodamas vis labiau ir labiau jaučia ryšį su beribiu, priartėja prie savęs to, kuris yra ne kūnas - reiškia ir nemirštantis; Juk miršta kūnas - o siela nemirtinga.... religija tai praktika, kuri turi padėti žmogui priartėti prie savęs ne kūniškame lygmenyje - tame lygmenyje ir esi ryšyje su dievu... ), nemanau, kad jis pasiklys , kad jis nepakels metaforos savo interpretuotos interpretuodamas jau sutvertą dievo pasaulį ir jį, JEI JIS NEBUVO fanatikas, neteigė, kad dievas yra tik ąžuolas, o palmė ne medis, kad dievas yra tik krikščionybėje, o Islame jo nėra, ir atvirkščiai.
"Upė išėjus iš savo ribų
Užlies baltus piemenis vandeniu.
Ligi kulkšnių pridengs išmintį,
Nutylėjimus slėnio.
Brisim bebalsiai, palikę atmintį dugnui, žuvims.
Palikę gelbėtą mintį ir kvapą,
Motinos krūtį,
Nepakėlę Dievo duotos savo metaforos svorio,
Pasklisim visi nežinodami
Brūzgynų takuos,"
 
o tai reiškia - jis negali pasiklysti - jis visada dėmesyje pažindamas - Dievas juk beribis, krantai - ribos.
kaip matote, man neatrodo jūsų tekstas pasąmonės srautu, matau jame nuoseklią liniją, dėstomą labai poetiškais įvaizdžiais; tie piemenys pasiklydę brūzgynuose, šauniai... fantastika. (bet ne visi pasiklys, tik riboti, kurie teigia savo pasirinktą interpretaciją pasaulio religijoje kaip absoliučią pilną dievo. Sugriuvus interpretacijai, žmogus supyksta ir pasako  „nėra dievo nėra..." lyg jis buvo toje interpretacijoje, vienoje iš religijų.) :)

Gilus pamąstymui ir kiekvienas savaip galim suprasti, ką autorius norėjo pasakyti. Į formą nežiūriu, bet mintis gili ir suprantama... Bent man.

Kulkšnų, matyt, turėtų būti kulkšnių. Skaičiau porą kartų, kaskart vis naujesnis įspūdis, atmintyje iššoka apsivalymo, išbandymo ar net pasaulio pabaigos asociacijos. Upės vaidmuo prasmingas, vanduo visada siejosi su tyrumu. Yra biblinių motyvu. Žodžiu, susidėliojus visą vaizdą, akyse matau ne visą ko pabaigą, tačiau atsivertimą, naujo gyvenimo pradžią. Jonvabaliai- nauja šviesa. Galaktikos nuolaužos- ne viskas dar prarasta, bendros pastangos, „Užuominos Dievo“ leis kurti dar nematytą pasaulį.

Man čia pulsuoja ir nemenkas jausmas. Bet nesvarbu, išraiškos priemonės gražios, kaip ir dažniausiai Jūsų kūriniuose juntamas skaidrus liūdesys su ūkana ir kartu gėrėjimasis pasauliu.
Forma su neryškiais kontūrais, bet laideliai tarp to, kas parašyta, ir to, kas iš žodžių išauga, susijungia.

Jonvabaliai ir galaktikos nuolaužos - įdomu, netikėta. Amžinas ieškojimo kelias.