Seniai jau save sugalvojai
Kaip nesamą sniego šešėlį,
Kaip tą, kuriam naktį sapnuojas
Sparnai išaugtam kambarėly.
Neliko nei laiko, nei kelio,
Tik dulkantis aklas bėgimas
Iš ten, kur tyla nebegali
Kartotis ligi pamišimo.
Ten sutemos auga ir plečias,
Mėnulyje kūdikius girdo,
Kol potvynius išburia svečias,
Užtrukęs prie durų numirti.
Ištvinusios boružių kekės
Per kelio akivarus varva.
Išeisi nuo laiko apakęs,
Augindamas nerimo spalvą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-07-19 14:15:09
Sapnai, kuriuose pabuvus gyvenimo spalvos sodrėja.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2014-07-19 07:21:16
Jautriai ir dainingai
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-07-18 23:49:46
Skaitau su malonumu. Smagu, kad kiekviename eilėraštyje randu vis kažką naujo, nesikartoja vaizdiniai, kaip kai kurių kūrėjų eilėse
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-18 23:43:37
Pakomentuosiu, kaip mane spika. Stilius kažkoks kitoks (kiek pamenu :) ), bet kūryba aukščiausios prabos ir vis tiek panašu į Juozapavą.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-18 20:45:20
Savitas pasaulio matymas yra didelė laimė. Žaviuosi Jūsų gebėjimu aprėpti neaprėpiamą.
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-18 20:17:09
Skaitant jaučiasi, jog ilgai buvo dirbta prie šio eilėraščio, bet gal ir klystu. Man kaip ir vasarai patiko metaforos (ypač boružių kekės), gili mintys čia tūno.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-18 19:36:25
nepaprastai sodrus, žavintis savo metaforomis, savitumu, na, tiesiog puikus.Deduosi į mėgstamiausius.