Seniai jau save sugalvojai
Kaip nesamą sniego šešėlį,
Kaip tą, kuriam naktį sapnuojas
Sparnai išaugtam kambarėly.

Neliko nei laiko, nei kelio,
Tik dulkantis aklas bėgimas
Iš ten, kur tyla nebegali
Kartotis ligi pamišimo.

Ten sutemos auga ir plečias,
Mėnulyje kūdikius girdo,
Kol potvynius išburia svečias,
Užtrukęs prie durų numirti.

Ištvinusios boružių kekės
Per kelio akivarus varva.
Išeisi nuo laiko apakęs,
Augindamas nerimo spalvą.