Taip, visa tai yra mąstymo (pirmiausia regėjimo) lauke. Geltonasis erelis paslaptingas (gal mąstymo nuskaidrėjimo momentas, vizija kokia, gal kita), o paslaptingiausia raudonų uogų kekė. Galima išprotauti visaip, bet jau man reikia momento... Apskritai daug kas dviprasmybė, nerašysiu, nes bus kaip kadaise po komentaro apie drožles prietemoje.
normalus - sklandžiai dinamiškai kampuotai (taip charakterizuočiau) lankstosi kalbėjimas, tikriausiai puikus kalbėjimo metras, tai skamba organiškai; (tai labiausiai patinka tame tekste - patraukia tuo privalumu, ir todėl jis skaitosi lengvai.)
bet požiūris (prizmė) kaip interpretuoja lyr.her. pasaulį (tegul žiūrėdamas ir per mirtį, karą ir panašiai) - man svetima(s) . matai, ne saulė po žvakės liepsna, o žvakės liepsna po saule; "Kirto į paakį debesų stebėtojui Ir truputis kraujo pradėjo Riedėti į raudonų uogų kekę." --- žinai, tose aplinkybėse, pradėjus mąstyti apie kąrą, man ką kitą kalba aplinkybės, jos veikiau sako:
"visi karai vienodi - kalba vešli žolė."
mhmm. (aš niekaip negalėdavau prisiminti Lietuvos vėliavos spalvų eiliškumo. kartą, net buvo toksai atvejis, kad išskalbiau vėliavą ir vėl prie koto pririšau, o per šventes pakabino tą vėliavą, ir tik žiūri močiutė, kad vėliava prie mūsų namo geltona žalia raudona - eiliškumu. TAI nuėjo pas kaimynus ir klausia, ko jie visi neteisingai vėliavas pasikabino. jie sako teisingai - tai pas jus ne taip. O ji net nežino, kad aš ją išskalbiau ir ne taip prie koto pririšau. teigia jiems, kad jie ne taip pasikabino, nes ji nuotelevizoriaus nusižiūrėjo kaip reikia...) Vakare visi susirinko prie televizoriaus, močiutė ir tie kaimynai - pažiūrėti, kaip turi vėliava kabėti... MATAI?.. o ji kabo taip
pirmiausiai raudona, tai kraujas - trąša, po to, žalia žolė, besistiebianti į geltoną saulę...
"Visi karai vienodi - šnabžda žolė..."
man tai taip kalba, ir neatrodo nusususi.
ateinu kur nors, prie upės, ir išrenku dideliu spinduliu šiukšles, išmetu, paskui jau tiesiu dekį. žiūri tautiečiai kaip į nesveiką - bet jei valgyčiau traškučius, numesčiau popierių (tą maišelį) jie to nepastebėtų - neužkliūčiau, nesierzintų. TIKRIAUSIAI skirtingai matome - kaip ir tame eilėraštyje. man tose aplinkybėse kitaip kalba jos, pamąsčius egzistenciniais būties klausimais.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-11 00:21:02
Taip, visa tai yra mąstymo (pirmiausia regėjimo) lauke. Geltonasis erelis paslaptingas (gal mąstymo nuskaidrėjimo momentas, vizija kokia, gal kita), o paslaptingiausia raudonų uogų kekė. Galima išprotauti visaip, bet jau man reikia momento... Apskritai daug kas dviprasmybė, nerašysiu, nes bus kaip kadaise po komentaro apie drožles prietemoje.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-10 15:22:20
Gal ir įdomus skubėjimo pauzės pasisėdėjimas :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-07-10 12:23:26
Gražus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-09 23:16:25
normalus - sklandžiai dinamiškai kampuotai (taip charakterizuočiau) lankstosi kalbėjimas, tikriausiai puikus kalbėjimo metras, tai skamba organiškai; (tai labiausiai patinka tame tekste - patraukia tuo privalumu, ir todėl jis skaitosi lengvai.)
bet požiūris (prizmė) kaip interpretuoja lyr.her. pasaulį (tegul žiūrėdamas ir per mirtį, karą ir panašiai) - man svetima(s) . matai, ne saulė po žvakės liepsna, o žvakės liepsna po saule;
"Kirto į paakį debesų stebėtojui
Ir truputis kraujo pradėjo
Riedėti į raudonų uogų kekę." --- žinai, tose aplinkybėse, pradėjus mąstyti apie kąrą, man ką kitą kalba aplinkybės, jos veikiau sako:
"visi karai vienodi -
kalba vešli žolė."
mhmm. (aš niekaip negalėdavau prisiminti Lietuvos vėliavos spalvų eiliškumo. kartą, net buvo toksai atvejis, kad išskalbiau vėliavą ir vėl prie koto pririšau, o per šventes pakabino tą vėliavą, ir tik žiūri močiutė, kad vėliava prie mūsų namo geltona žalia raudona - eiliškumu. TAI nuėjo pas kaimynus ir klausia, ko jie visi neteisingai vėliavas pasikabino. jie sako teisingai - tai pas jus ne taip. O ji net nežino, kad aš ją išskalbiau ir ne taip prie koto pririšau. teigia jiems, kad jie ne taip pasikabino, nes ji nuotelevizoriaus nusižiūrėjo kaip reikia...) Vakare visi susirinko prie televizoriaus, močiutė ir tie kaimynai - pažiūrėti, kaip turi vėliava kabėti... MATAI?.. o ji kabo taip
pirmiausiai raudona, tai kraujas - trąša, po to, žalia žolė, besistiebianti į geltoną saulę...
"Visi karai vienodi - šnabžda žolė..."
man tai taip kalba, ir neatrodo nusususi.
ateinu kur nors, prie upės, ir išrenku dideliu spinduliu šiukšles, išmetu, paskui jau tiesiu dekį. žiūri tautiečiai kaip į nesveiką - bet jei valgyčiau traškučius, numesčiau popierių (tą maišelį) jie to nepastebėtų - neužkliūčiau, nesierzintų. TIKRIAUSIAI skirtingai matome - kaip ir tame eilėraštyje. man tose aplinkybėse kitaip kalba jos, pamąsčius egzistenciniais būties klausimais.