Santrauka:
O žmogui jis tarė: "Tikėk manimi,
pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis.
Gręžtis nuo pikto yra supratimas".
Jobo knyga 28,28
Diadema žydinčią ir balsą
dievams žadi,
o žeme!
S. Geda „Delčia rudenė deivė“, pirma giesmė.
Teisybė, jie kabėjo, bet kalbėjo mirtingajam nesuprantama kalba,
nežmoniškumo nekalba, anti-logine prosakme: griaustiniu, žaibu,
augalo žalumu, ąžuolo šlamėjimu, priešaušrio raudoniu, tylinčio
likimo tyla, padūmavusia pavasarinio beržyno žaluma, lietumi,
vėjo gūsiu, smėlio auksu, upokšnio čiurlenimu.
A.Šliogeris „Melancholijos archipelagai“ psl. 157
