PRAEITIES ŠEŠĖLIS

Sveikas, mano praeities šešėli. Vis aplankai mane su savo košmarais, bandai kažką priminti, iškelti senas gyvenimo situacijas, jausmus, pojūčius, baimę… Tenorėjau priminti, jog daugiau nebe bijau. Susitaikiau su savo praeitimi, klaidomis, nuoskaudomis, žiaurumu. Nebijau. Aš drąsi. Tad gąsdinsi mane dar ar ne, man nebe svarbu. Atsižvelgiu į informaciją, kurią man siunti ir suvokiu. Suvokiu, jog Tu tik praeities šešėlis, kuris išnyksta šviečiant skaisčiai saulei, prabudus ryte. Iš išgąsčio klykdama ar suprakaitavus, galbūt apsiverkus. Nesvarbu. Tai tik parodo, jog sveikstu. Valausi. Viskas veržiasi iš vidaus kaip vulkanas, išdegindamas viską kas nebe reikalinga. Dabartis gydo mano praeitį, praeitus šešėlius, baimes, nuoskaudas, baimes vėl kažko netekti, būti atstumtai ir nemylimai. Viskas ko man visada reikėjo ir pasirodo turėjau tai yra savęs priėmimas ir meilė sau. Taip taip. Tai jau yra banalu ir pati tai pastebėjau… Bet faktai akivaizdūs. Nebijau bijoti, verkti, kentėti, kovoti, susidurti su tavimi… Tu tik mažas taškiukas mano naujame baltame lape. Praeities šešėlis, kurio bijojau kaip tamsos dar ilgai ilgai. Ateik – aš drąsi, apkabinsiu tave ir priimsiu. Žinau kodėl tu mane lankai, nes kažkada tave atstūmiau. Nesiteisinu ir nekaltinu nieko tik sakau ateik – priimsiu kaip savo prarastą dalelę, dalelę savęs…

Ateik į mano ištiestas rankas,
Atvertą širdį, kuri šypsosi.
Ateik. Noriu tave paliest,
Įsitikinti ar tai ta realybė….