Bijau netekti. Visą gyvenimą nuo vaikystės bijau to. Bijau ir vėl iš skausmo subyrėti į šipulius, kuriuos taip be galo sunku surinkti. Bijau, kad ir vėl jausiuosi ne savimi. O taip gera ją jausti – pilnatvę. Sako negalima per daug prie kažko prisirišti, bet ne. Prie žemiškų dalykų jau išmokau pernelyg neprisirišti. Galbūt prisirišau prie pačios baimės, tokios gilios, gilios, kad ji siekia beribę bedugnę ir ji nesibaigia… Nesibaigia… Viskas juk laikina, jau žinau tai, bet tam nėra pabaigos! Pabaigos nėra. Begalinis nesibaigiantis jausmas, gelmė, kuriame skęsta visas mano gyvenimas. Žmonės, aš, situacijos, akimirkos, kartais meilė... Baimė, kad viskas yra laikina, kad tai kas gera kažkada baigsis. Baimė verkti prie kitų žmonių, nes nežinau kaip jie tai priims, nežinau kaip reaguos. Gėda... Blogiausia, kad jau žinau kokia laukia transformacija manęs ir ji galbūt teigiama, bet… Nenoriu to paties netekimo. NETEKIMO. Noriu išsaugoti tai ką turiu, bet juk daugelis te gali pasakyti, kad ,,taip nutinka, taip turi būti’’. Dieve, jau net nebeklausiu kodėl, nes žinau kad taip turi būti. Tebūnie, bet aš to nenoriu, kur ta laisva valia? ,,Turi būti’’ prieš ,,nenoriu’’ – jie kaunasi manyje. Buvau pasileidusi kurį laiką ir plaukiau pasroviui, bet… Ar tada tai aš? Tai mano gyvenimas? Ar kažkieno kuriamas romanas? Aš kaip vaikas prieštarauju. Ir tam ir tam teisę turiu, bet vis tiek ,,taip kartais nutinka’’. O viduje vėl sakau sau ,,neteisybė!”
Kalbama kaip reikia džiaugtis tuo ką turi, dėkoti ir bus pridėta daugiau… Ką ir darau visą savo likusį gyvenimą, bet vietoje to prideda netektį. Prakeiktą netektį. Tai koks čia dėsnis? Manau tai dar gerai ne išanalizuota, nes ir vėl gauni tą patį atsakymą ,,taip turi būti’’! O tada juokas pro ašaras, pro susikaupusias nuoskaudas ir nusivylimą…
Kiek gerų akimirkų buvo… Mat išlaikyti to negaliu, negaliu prisirišti, bet turiu dėkoti. Dėkoju, dėkoju, NUOŠIRDŽIAI dėkoju. Net skraidau iš dėkingumo tam, kad tai truktų ne ilgam. Ir tai lieka jau kaip prisiminimas tapęs sapnu, kuris kaip košmaras budina kelis kartus kiekvieną naktį. Ir pabaiga tam, kam turėjo būti pridėta. Kitas dėkojimo etapas, nuoširdumas, meilė, jausmai, akimirkos, kitas šokis, kuris taip pat pasibaigia. Ir grįžtu vėl prie to paties „viskas laikina’’ o ne ,,bus pridėta’’.
Rašau visa tai skubėdama, nes žodžiai patys lenda iš širdies, jie nelaukia ir neatsiprašinėja už netinkamą rašymo stilių ar gramatines klaidas. Ir rašau tai pro ašaras. Taip. Pro jas. Jokia čia banalybė ar sentimentalumas! Tai nuoširdu ir tikra! Jie patys veržiasi iš manęs fontanu tad nebegaliu tiek daug laikyti. Ir ne. NEATSIPRAŠAU. Kam rūpi – klausykit, girdėkit, skaitykit. Kam ne – praeikit pro šalį. Arba ne, jūsų valia kritikuoti, teisti, mokyti. Aš juk stipri. Tai aš SAVĘS ATSIPRAŠAU už tai, kad leidau sau taip ilgai viską laikyti savyje. Ir dar kartą NUOŠIRDŽIAI neatsiprašau už savo rašymo stilių, nes tai mano stilius! Prašau palikti mano individualumą man. Juk autoriai taip pat nenori, kad kažkas pavogtų jų individualumą. Taip, mano mielieji, tai buvo skubus emocijų proveržis. Nepykite, klaidas taisyti atsisakau. Tad gėrėkitės, supraskit, išjauskit ar bjaurėkitės, nekęskit, juokitės… Tai jau JŪSŲ valia.