Dienos eina tyliai, vienodai. Tūnau sau viena daugiabučio kambarėly tarsi pavasario špokas špokinyčioj, į miesto gatves retai išeinu. Tūnau, dairausi, klajodama nuo vieno lango, prie kito. Niekas čia manęs, atvykėlės, nepasigenda ir aš jau  pagaliau išmokau nebežiūrėti į sutinkamų žmonių veidus, nes  tikimųbė, kad kas nors pasisveikins, beveik niekinė.
Gerai surėdytas žmonių pasaulis. Kai buvau maža, jauniklė, bemaž visi  žmonės buvo vyresni už mane ir man priderėjo sveikintis pirmai, todėl atidžiai įsižiūrėti į kiekvieną sutiktą, kad nepasišiukšlinčiau, nepasirodyčiau nemandagi, mama nebartų. Rūpėjo tik išmokti skirti pažįstamus ir svetimus. Taip įsižiūrint, pastebint, atpažįstant kaupėsi patirtis, keitėsi viskas aplink mane ir aš keičiausi, kol kartą mama nustebusi pasakė:
– Mergaite, ką tu darai? Kodėl tu pirma sveikiniesi su jaunais, net jaunesniais už tave vyrais, vaikinais? Tai jiems pirmiems  privalu su moterim sveikintis.
Moteris? Nuo kada aš moteris? O jeigu tas, tik mažumėlę už mane vgyresnis, yra mokytojas, kunigas? Laimei, tokių nebuvo daug. Ne už ilgo gyvenimas pasidarė dar sudėtingesnis, kai kaimynė davatkėlė pamokė, kad nespoksočiau taip į sutinkamus vyrus, nes jie tuoj pasipučia kaip kalakutai, manydami, kad tau labai to jų pasisveikinimo reikia, kad daro tau malonę. Išmokau ir to meno – tarsi nežiūrėti, bet viską matyti, pastebėti.
O paskui atėjo nuostabus metas, kai savam miestely visi tapo pažįstami, visi tarsi giminės, su kiekvienu sutiktu sveikindavomės, dažniausiai net stabtelėdavome, vienu kitu žodžiu persimesdavome ir visai nebuvo svarbu, kuris pirmas. Geriausias metas, bet ir jis netruko amžinai.
Klastingiausiai pasielgė su mano karta paskutiniai dešimtmečiai, kai pasijutom tarsi gyveną skirtinguose pasauliuose, tolstantys į skirtingas puses.
Kai  ėjau namo baigusi paskutinę savo darbo dieną, dairiausi į kiemus, langus, medžius, žmones – viskas buvo taip  skaudžiai pažįstama, sava ir atrodė amžina. Pamaniau – pasaulis lieka, tai tik aš išeinu ir neverta liūdėti, bet kada pasilgus galėsiu sugrįžti, aplankyti ir vėlei visa tai pamatyti.
Apsirikau. Viskas svetima. Kitokios, ne mūsiškos, iš svetimų kraštų atklydusios gėlės darželiuose, kitom spalvom dažomi namai, stogai, išaugę medžiai. Labiausiai sukrėtė žmonių susvetimėjimas – kas augo užaugo, kas gyveno paseno, kurių nebuvo tie gimė, kas buvo bent kiek senesni, o tai ir mano karta, baigia išeiti. Svetimiausi tie, kas užkuriom ar į marčias atėjo arba šiaip atklydo laimės ieškoti.
Nusmelkė mintis – kažin, ar reikėtų abiejų rankų pirštų norint suskaičiuoti dar gyvenančius senukus, vyresnius už mane.? Šiandien dar  gal, kiek ilgai.
Sveikintis tarsi nebėra su kuo. Ieškau bent kokio mūsų buvimo pėdsako – mano pažinotų žmonių bruožų dabarties vaikų veideliuose, šypsenose, mėgindama atspėti, kuris iš kurios giminės, nugirsti tarmišką žodžių skambėjimą.
Kažkada ilsėjausi skverely ir galvojau, kad štai nebėra pareigos, nebėra žmonių, kuriuos priderėtų  man sveikinti  pirmai. Vis rečiau kas bepasveikina mane.
Ar bent liko koks pėdsakas, kad mūsų gyventa?
Pastovėjau gaiviam pavėsy, atsirėmusi į galingą  ąžuolo, sodinto Vytauto  didžiojo metais liemenį, pro atvirą langą nugirdau aidinčią mano jaunų dienų dainą, eidama namo nuglosčiau žvilgsniu šlaitus, sužėlusius, subujojusius miškais, kuriuos ne vienerius metus sodino mokinukai, tarp jų iir mano mergaitės.
Apie tai, kaip sodino ąžuolą, man kažkada papasakojo Pranas Mačernis ir parodė nuotrauką, apsidairęs, ar kas nepageidaujamas nemato. Ir save toj nuotraukoj  parodė – vieną iš skustagalvių berniūkščių.
Mūsų vaikus, jų tėvus ir senelius dainuoti mokė Mykolas Jokubauskas, ne vieną ir ne dvi kartas, kol pajėgė. Gyva daina.
Šlaitus apsodinti medeliais buvo girininko Algimanto Mažeikos mintis.
Nebėra Prano, Mykolo, Algimanto, bet jų pėdsakai liko ir išsklido plačiai po pasaulį drauge su daugelio  vaikų šviesiais vaikystės atmiinimais.
Mūsų miestelio vaikų.
Kartenos.