pergalė

Išskalausiu krante
sunkų smoką
Iš laukimo
ir karo sakų
toj kovoj
teko būti naujoke
mano vadas ten
būdavai tu
aš karštai įtikėjau
"mundyru"
į garbės
ir orumo brūkšnius
betgi antpečiai
staigiai sudilo
nes paniekinai
garsiai kitus
o dabar
pasiruoški į mūšį
daug kruopščiau
nei košmaro sapne
aš gera mokinė
nepalūšiu
vilksiu kūną
bekvapį -tave

Numirimas
Skiriu A. P.


Tirštumą proto pamatavo žodžiais
Ambicijos – teliko netiesa.
Graudžias aistras nejautrumu užgožęs
Sukekšino paniekinta tyla.

Jis - patinas, nudyręs vilkės kailį
Visai ramiai žaidimo pabaigoj.
Kritau į dugną nuojautom nelaimės
Audrų išpuoštoj jūroj –skendau joj.

Negelbėjo - tarytum nesupratęs,
Tik nugarą nueinančio mačiau.
Nenuorama Dalia ne sykį buvo kračius,
Kol mirtinai nukratė pagaliau...

Mono Lizos šypsena

Nevokit praeities iš Mono Lizos lūpų –
Dėl jų sarkazmo šaudėsi kiti..
Rytais katarsiškai prie atvaizdo suklupę
Ironija per amžius surišti.
Kampučiuos renkate senų lentynų dulkes
Ir pranašingai laikot paslapty
O kartais tampat jūros verslo mulkiais –
Už dvi žuvis vergijon parduoti.
Atrodo, valtį valdo žilas žvejas,
Nors būna –valtis valdosi pati.
Ir kam pastoviai kaltinti judėjus –
Juk jie dėl visko žemėj nekalti.
Poetai turi tiktai vieną ginklą,
Kai žodis smogia, griaudamas krantus.
Ak sako, Mona Liza – tai Da Vinčas
Žaisminga šypsena klaidina jus.

Per spyglius

Manęs dar nieks nebuvo taip palikęs -
Ištraukdamas dar šiltą iš apsiausto.
Kaip kojinę betiksliai išardytą
Ar kito moterį nemylimiausią.
O juk reikėjo nors trumpai apglėbus
Linkėjimą ištarti sumeluotą -
Dabar tuščia nuo praradimo slėgio
Likau tyla spygliuota suspenduota.
Žinau, savimeilė tavy lezginką šoka -
Didingai kaip karaliai vyrai geidžia niekint:
Esu tau nuotykis,o tu -manasis šokas,
Nes nežinojau, kad taip moterį palieka.....

Kodėl aš vis kompu parašau su klaidomis?????????????????

VIEŠPATIE,KOKIA GĖDA -BUVAU ĮSIMYLĖJUSI VIDUTYNYBĘ, TIPIŠKĄ PATINĄ IR TIEK.
KAIP TIEK LAIKO ATRODĖ TOKS ĮDOMUS -VIENIŠAS, IŠDIDUS, " VIENĄMYLIS"
o čIA TIK TIPIŠKAS NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAS, MAKARONŲ KABINTOJAS. FE FE

Myliu ir viskas, nors ką....
Gal man reiktų kokių piliulių?

ne visai eilėraštis broliui

užrakintos mano brolio rankos
lyg bežvynės žuvys po ledu -
žvejo aušros žavesio netenka
tarsi langas verkia be garsų

išraštuotas pilkas ryto tinklas
nuo žuvies lankstumo ir žolių
tiktai brolis moters neišminkys
nes subiro molis be delnų

kai nakties aludaris ant stalo
vyro kūną nuodėmėj paties
dvi bežvynės žuvys prie bokalų
eketę suras iš praeities

trapuma
paradoksų lietus
pro skardinius latakus

kasdienybės etapais
ant žemės slidžios
pro pirštus

toks iš nieko trapus
niekam nieko nesakęs
dangstos grožio gaisrais


mėlynžvynis dangus

Mokytojų rugsėjis

Jis atėjo -
Rugsėjis
Juk girdi
bežingsniuojant senokai.
ar mąstai,
koks jis bus?
Kai pažvelgs į akis
nedrąsieji naujokai
ir neklausęs užplūs
to rudens žavesys.

Jis ateina
kaip visad -
vaikų jauduliais
pasipuošęs,
nuvalyta lenta
ir skambučio laukimo garsais.
Nužingsniuoja į klasę
vaikų prialsuotą
bei atsiverčia lapą
prakvipęs aitriais sakiniais.

Jis sugrįžta išėjęs
toks artimas ir pasitempęs -
Mūsų Krikštas
Laukimas,
gaivališka Nerimastis.
Tarp gėlių pasitinkam
Spėliodami, kas bus lemta -
tiktai vieną žinodami,
kad jis išėjęs
Sugrįš.