Liepsnose

Įkritau per staiga į liepsnojantį laužą prie kelio,
Net iš skausmo pražilo plaukai ir sulinko pečiai.
Ir keiksnoju dabar tą susvilusią priekely dalią,
Bet kalta ne pati, o naktis pasipuošus laužais.

Kai čigonų būrys prie ugnies susišildo krūtinę,
Jų balsai sugraudina skliautus mėlynakės nakties ,
Skambūs ilgesio žodžiai dainom nejučiom apsvaiginę
Dar ne sykį prie laužo liepsnojančio eiti pakvies.

Vėl įkrisiu į laužą ir svils dar plaukai paskutiniai,
Tiktai nieks nuo klajonių karštų sulaikyt negalės -
Juk gimiau naktyje bedainuojant šalia piligrimui
Ir sapnuoju ne lietų lange - svaigų šokį ugnies.

Liepsnose
Įkritau per staiga į liepsnojantį laužą prie kelio,
Net iš skausmo pražilo plaukai ir sulinko pečiai.
Ir keiksnoju dabar tą susvilusią priekely dalią,
Bet kalta ne pati, o nakty pasipuošę laužai.

Kai čigonų būrys prie ugnies susišildo krūtinę,
Jų balsai sugraudina skliautus mėlynakės nakties ,
skambūs ilgesio žodžiai dainom nejučiom apsvaiginę
Dar ne sykį prie laužo liepsnojančio eiti pakvies.

Vėl įkrisiu į laužą ir svils dar plaukai paskutiniai,

Ateina policininkas pas užkietėjusį naminės degtinės gamintoją ir sako:
— Pranciškau, baik tu vieną kartą varyti tą samagoną. Juk pasodinsim į cypę.
— Na, ir sodinkit. Sūnus už mane varys!
— Ir sūnų pasodinsim!
— Tada anūkas mano varys. Sumanus berniokas, jau viską beveik išmoko, — nepasiduoda degtindaris.
— Taigi ir anūką pasodinsim! — grasina policininkas.
— O iki to laiko aš ir pats jau išeisiu į laisvę!

Silpnas vyras nežino kaip įvilioti moterį į lovą, o stiprus nežino, kaip ją iš ten išvyti.

Vėl girdžiu, kaip jis šneka šalčiu apvyniodamas aidą,
Kaip jo antakiai raiškiai kilnojas –programos dalis.
Ir kokčiu kietumu pasižymi sušaldytas veidas
Jau paslėpęs eilėraštį – gal vakare paskaitys.

Sudėlioti daiktai pagal paskirtį, bet nelaimingi,
Netgi gėlės sudėtos aukštai dėl šešėlių naudos.
Aš matau, kaip jis keičia boksuotojas šios dienos ringe
Lyg klastingas teisėjas nemato veiksmų už ribos.

Dar man atneša lauko ledų stiklinaitėj arbatos
Apsimetęs, kad ją pagamino receptais rytų
Ir taip magiškai pelenus nuo cigaretes nukrato –
Bet kodėl aš, kodėl aš nuo šitokio ledo tirpstu?

Bardai per Lietuvą ( projektas)

Per visą Lietuvą žirgus balnokit, broliai,
Pakelkit tonusą žmonių pilkų akių .
Gitaras glamonėdami dainuokit, kaip lig šiolei –
Už tai atseikėta Jums bus....oi....su kaupu.
DIDŽIULĘ PREMIJĄ – maždaug milijono vertės –
Paguodos prizą, dvasingumo svertą,
Kaip vėliavą ( per naktį nepragerkit !)
KULTŪROS MINISTERIJA įteiks:
Per dešimt miestų dvidešimčiai vyrų
Pėstiesiems – gal nuo bado apsigint? –
Po kruopų maišą (nesvajok – zefyrų)
Nusilpus, kad ant scenos nenumirt.
Net tris , ne vieną kokį tūkstantėlį
NERAUSTANT IŠKILMINGAI IŠLEMENS:
Mes remiam vyrus- bardus mūsų mylim.
Už jų dainų žavingų sielos ryžtą
Jiems duosime po butelį kefyro,
Ir po bandelę....MES JŲ NEPAMIRŠTAM.

DIDIEJI, šnekama , Europoj Lietuva –
Tada, sakykit, kas Jums su galva?

Bardams

Tai ne Mes - tai sujudo oazės iš dykviečių byrančio smėlio,
Kai pakvipo spalvotu nuo bardiško balso lietum.
Tai ne Jie - jautrios stygos vienatvės nykios neištvėrę,
Išsisakė ūmai taip nežemiškai tylintiems mums.

Tai ne vakaras prieblandoj žvakių liepsnų nubučiuotas,
Mandagus ir kuklus, nes neprašė visai bilietų.
Tai tik mes pakerėti dainų ir garsų nulinčiuoti
Susiliejom į vieną nežinant, kur aš ir kur tu.

Tai tiesiog Jie akimirką sopulius mūsų atvėrė,
Kai gitaromis tapė šiltais giliabalsiais vaizdais-
Neprašyti pagirdė visus, patys nieko negėrę,
Kaukes šalčio suplėšę , išmokė pabūti Kitais.

Jis

Pasigriebt iliuzijų siūlelį
Tokį trapų skubančiam laike-
Išragautų vaizdinių kampely
Prisispaust kvėpuojantį Tave.

Karštą rytą dar kartą pažinti,
Nes iš proto šėlsta atmintis -
Subrandintą apkabinti mintį
Nejučia kartojant burtą : Jis.

Tik priimki į barzdotą naktį
Išmaldavus niekad nepabust-
Kai tik vienas noras joj prasmegti
Liejant akvarelinius sapnus.

Kovo aštuntoji tarybiškai
Vėl vienos...Vyrai tarsi dinozaurai nyksta,
Ir pačios sau pasakome kalbas,
Visam pasauly nieko gero neįvyksta,
Kol moterys nepaima vadžias...

Prisimenu, raudonanosiai vyrai
Raudonas tulpes nešas delnuose -
Liežuviai painiojas burnoj, o jie mus giria,
Gerai pasivaišinę baruose.

O mes kantriai supjaustom vinegretą,
Šašlyką iškepam brangiausiam per šventes,
O pačios kukliai laikomės dietos,
Kad jam patikti - dažom lūputes.

Ir taip dažnai, nebesulaukę puokščių,
Sau keliam nuotaiką , negilinam raukšlių,
Nes mums reik būt gražiom ir maloniai papuoštom
Žmonoms, mamoms ir nenuvilt svečių.

O kartais keista -šitiek daug suspėjam.
Dienom tiek dirbam, plušam tarsi vyrai,
O nakty lovoj moterim atgyjam,
Rytais -keptuvėj pusryčiais garuojam.

O gudrios, o klastingos , ogi gajos -
Žavingos, vikrios, švelniai rūpestingos.
Vis metai skuba, dienos vejas
Ir bėgam mes nuo jų keistai laimingos.

O ši diena mus vėl kartu subūrė
Ir primena, kad esam moterytėm,
Kad tobulai mus Viešpatis sukūrė,
Kaip grožio himną, gėrio mitą.

Dienoraštis
2007-02-16 23:03
Taip rašė Nevanduo
Autoklonas

Sotus nuo sotaus gyvenimo
alkanas nuo alkano vėjo
einu prasiskėlęs galvą
pas ledų pardavėją
einu pasidėjęs ranką
ant krūties seno kuino
kada prasikirsit arką
kad manęs neapmuitintų
kada prasiplėsit venas
kad manęs neužmūtintų
kada apsirišit strėnas
kad bėda neužblūdintų
sotus nuo sotaus chaoso
alkanas nuo savo ego
plaukiu pasroviui prieš srovę
prarijęs tabu ir kredo
plaukiu pasroviui prieš eismą
nekaltinu savo brolių
seniai pasiruošęs teismui
seniai širdyje vienuolis
seniai širdyje benamis
apkurtęs alum mankurtas
seniai viduje cunamis
pagautas už borto burtas.

Atleisk man, Viespatie

atleisk man, viešpatie, kaip aš atleidžiu gazą,
ir pastatyk mane, kaip man pastoja
svaiginantis Kaligulos miražas,
rūpintojėlio pozoje artojas,
ir nesuteik progos be noro klysti,
svaigink jausmus beprotiška blaivybe,
kada tyra širdim paleistuvystė
ant rankų neša pranašus indigo,
ant strėnų mauna sargio vainikėlį
ir prietelius sijoja, kai per tiršta,
atleisk man, viešpatie kai skauda galvą
mažiems ir dideliems likimo pirštams,
atverk akis, kad sudėliočiau kryžių
ir melo nesumažink, netaupyki,
kartu su Kristum į Kalėdas grįšiu
kraujomaišos pyrago nuodėmingo

Šaltinis

kai Lakštingalos slėnyje skęsta begėdės vienatvės
ir benamiai bokalai bėdos nesuranda pasvirę
pareinu į per naktį rūpėjusią sentikių gatvę
ir akių neturiu kam palikti lyg būčiau negirtas
o lietus tik iš tolo atrodė per greitas apgirsti
ir per senas jaunoms ištekėjusioms upėms meluoti
man vėlu atsikelti tačiau dar ne laikas į pirtį
su savim pasiėmus ledinį akordų asotį
ir neleidžia ruduo užsimiršti nors dar tiktai liepa
ir palėpėje meno žiedadulkes renka blakstienos
kai ramus ir beoris klojimas akordais rusena
o Lakštingalos slėnyje tyli pamišusios venos
o Dubysa sekli iš toli bet iš transo neleidžia išeiti
iš gilaus įkvėpimo pasmerkusio bardus klajoti
po bemieges šalis ir vienatvę pamėgusią groti
atpirkimo lašais į minios susirangusį stogą