Drobėje

Užtušuok kliediesiais geismo vardą,
Kai išmesi iš savo nakties.
Tą žaibolaidžio trankomą kartą
Viduje tegu nerimas krės
Ir pajuos visos vietos krūtinėj,
Kur lytėjo salsvi bučiniai.
Ar meni mūsų kavą rytinę?
Tai nuo jos man gerklėj pūliniai...
Nuo meluojančio veidrodžio blyksnio,
Nuo šlepečių raudonio kampe -
Neberasiu Tavęs vakarykščio :
Išbyrės tik tarp pirštų kava.
Keista juk , kas svaigino - neliko,
Drobėje išsiliejo dažais.
Tavo spalvos - naivuolės skriaudiko
Išgaravo - drobėj išdžiūvai...

NUVARYTUS ARKLIUS NUŠAUNA JUK, TIESA?

Visą laiką - iš ryto, popiet, vakare
Šnibžda kipšas įkyriai į ausį : už ką?
Taip gražiai ir ramiai aš į mirtį ėjau -
Gan sokrališkai naiviai atrodžiau tik sau:
Nebuvai taip aštriai, taip giliai manyje
Nieks nei sienos, nei medžiai neklausė: už ką?
Ir į dangų pakėlus niūrokas akis
Nutylėdavau žodį kaip prakeiksmą -Jis
Gal be reikalo apglėbei šitaip tvirtai -
Jeigu ledas netirpo, tai kam melavai?
Visą laiką - iš ryto, popiet, vakare
Juda lūpos neklusnios tik vieną: už ką?

Jao
Būsiu
Kai manęs nebus – vis tiek aš būsiu.
Juk atžels žolė – tai aš žolė,
Aš – avis, aš – voverė, aš – musė,
Gal žuvis – keistuolė nebylė.
Nežinosi, kai šalia priglusiu.
Tik pašėls tarp pirštų virpulys.
Virpulys – tai aš. Ir vėjo gūsis
Bei šilta kutenanti naktis.

Kai manęs nebus....

Aplink vien pradažnos škūros FUUUUUUUUU

Senos žiurkės dainelė

Jau seniai it paliegusi žiurkė
Per vamzdynus ilguosius slenku.
Gali katinas piktas užpulti -
Aš pabėgt neturėsiu jėgų.

Kad nuvestų mane į butuką
Ir virtuvėj tiesiog ant grindų
Pabarstytų skanių trupinukų
Bei pašauktų Pelytės vardu.

Nieks manęs visiškai nesupranta:
Dieną naktį dairaus ir slapstaus
Ir skubu vis iš laivo į krantą,
Ir drebu vos išgirdusi "miau".

Jau sena ir visai ne namuose
Atsigulsiu ant vamzdžių drėgnų -
Bet nors nuostabų sapną sapnuosiu,
Kad rami ir bevargė esu.

nieks nežino kiek kartų per dieną numiršta poetas
neskaičiavo kiek sykių iš karsto sugrįžta jisai
kartais piktas iškeikia bet ką nesurasdamas vietos
kartais vingrūs šėlioja baltam blanknote sakiniai
nieks nežino kodėl sau jisai negražiai pamelavo
ir kiek dieną pasakė teisybės kitam ar kitai
ko jis meldė ilgai ką šnekėjo panosėje savo
kam skirti tie ant lapo sugulę eilėm teiginiai
nenustebk kai jis sako jau stogas iš ryto važiuoja
kad sapnuojas ant svirno sutūpę gigantai žiogai
nes galbūt kūrinys ten po vidurius pėsčias migruoja

nieks nežino kodėl sau jisai negražiai pamelavo

Jūs nemokinkite rašyt eilių,
Aš nuo mažens jausmais keistai kalbėjau –
Jos lenda prie manęs be skrupulų.
Kada iš skausmo sakiniai anglėja.

Aš jų nelaukiu naktį niekados –
Neskambinusios veržiasi prie stalo,
Kai neturiu nė gramo užkandos
Ir net alaus nelikę nė bokalo.

Keliuos kietais nuo įtampos vokais,
Kažką byloja man tik sienų dryžiai-
Mankurtiškai rašau ir gan prastai,
Bet eilės gulasi raidėm, taškais ir kryžiais.

Jaučiu.....skrisiu ir aš. Tik 300 kūrinių baigsiu dėl įdomumo dėlioti.