Pirmąsyk matau žmogų,kuris ,rašydamas apie mane, save charakterizuoja:DDD

Apie tave gero pasakyt, sunku..baik vaidinti idealia ar idealią šeimą -pradedant nuo šeimos santykių su mama, kas ten pas jus pavyzdinio,a?
Kad Aleksas nuo tavęs laksto po bardakynus, kad vaikai geria, rūko , ( tegu ir mano iš dalies)mokyklas ir darbus meta, nepilnametės gimdo, psichuške vadina...visokių konfliktų pilni namai.Kad prieš visus gyriesi, su visais konfliktuoji, dovanom papirkinėji? Aš tau skolinga nelikau. Ko ten pūtiesi taip?
O ko tau pavydėti išvis? Kad knygeles už pinigus leidi? Kad talentinga labai? Vienodai rodo man.
Aš nei kiek nesu pasileidusi -vos ne doros pavyzdys. Ir tu tą žinai.Dėl Arno?
Na ir kas. Buvau kelis kartus susitikusi-myliu ir mylėsiu. Ir ką tu man?
Ot tau tai jau- kas tave už liemens ėmė, koks kada girtas diedas ką paglostė...visiems porini. Mintyse -tūkstantį kart didesnė paleistuvė, o gal ir eini kur šonan, supaisysi- tavo reikalas.
Ir ne aš, o tu ėmėi mane šmeižti ir šmeiži...
Aš išvis buvau tada su Rima ,kai tu Vajai šmeižto kupiną laišką rašei- dergei,kaip ir dabar.(yra liudininkų ir laišką turiu.) Net neįsivaizdavau,kad taip įmanoma-vieną į akis, kitką -už akių. Gėda. Ir todėl ,kad už nieką mano vaiką užpuolei, karvė.
Tau pavydėt????Na ko?
Amžinų praeities raudų? Veidmainystės?
Neištvėriau daugiau.
Skirtumas toks-aš prie tavęs nelendu, tu lendi. Po nei vienu tavo kūriniu nerašau,nekalbu, bet tu lendi.
Visiems sakau,kad su tavim nebendrauju, nes apjuodinai mane,bet nieko daugiau neloju, o tu, manau, loji.
Tai sudie galų gale.

ŠITOKIŲ MENKYSTŲ DAR NEBUVAU SUSITIKUSI PER VISĄ SAVO NETRUMPĄ GYVENIMĄ -STOVĖTI JI ŠALIA MANĘS NEVERTA.
PSICHUŠKĖ.

Griuvėsiuose


Ne lietus tai - tik aš nugarmėjau latakais į netektį :
Kai rapsodiją graudžią kaip lemiamą "viso" girdėjau,
Nors ilgai dar mačiau tave tolstantį,tylintį, klebantį,
Nepaliekantį nieko - kas buvo paleidai pavėjui...

Ne žiema tai - tik aš sušalau nuo ledinio laukimo
Dar ilgai savo kiaute sudžiūvusiu gyviu tūnosiu,
Nežinodama nieko - nei kas prie tavęs šiandien rymo
Ir su kuo tu klajoji po mudviejų meilės griūvesius?

mano dėdė pagimdė prie kelio trapecinę sraigę,
visiškai nusispjovęs į aklą vienatvės režimą.
griežtos sąlygos jo slėpiningų vaizdų neišsklaidė,
nes nepaprastą šliužą regėdavo jau nuo gimimo.
mano dėdė nebuvo piratas, bet mėgo klajoti
ir prie jūros klūpėti, kai kaunasi bangos laukinės.
jis mokėjo kalbėtis su rokeriais, pankais ir gotais
apie meno stebuklą, eiles prie alaus ir degtinės.
mano dėdė pasiekdavo viską, ką buvo sumanęs -
sraigės gimdymo planą nubraižęs seniai ant krūtinės.
o prieš tai žemės gruntą išvydo bespalvė kamanė.
ir ta sraigė trapecinė prieangy ne paskutinė.

šitą vakarą sninga

plaukia ilgesiu snaigės į žemę,
limpa sruogom prieš mirtį plaukuos.
jos po dangų baletais straksena,
kai jų mini eskizais žaviuos.

išvalys išpilkėjusius žvilgsnius
grakštuma ir baltais apdarais,
kai vaikams Salomėja prabilsiu:
" balta balta aplink, kur dairais".

šitą vakarą sninga laukimais
ir atrodo jie viską pakeis.
balto ilgesio puokštę priskinus
šoksiu snaigiško bliuzo garsais.

Provincijos detektyvo svajonės

žmogžudystė kartais banali :
kaimo meilių trikampio seilėto.
neilgai tie siūlai vandeny -
kriminalas narpliotųs iš lėto.

ta auka tokia ideali.
tobulas tiesiog pasirinkimas.
tiktai upė teka negili
ir žudikas -visiškas blondinas.

jį pamilo damos ir uodai
tankią naktį vasaros apspitę,
bei labai kankinosi jinai -
be dvejonių kaimo Afroditė.

bet vis tiek laisvalaikiu tamsiu
slėpėsi už medžio su klasioku.
kam blondinas ėjo obuolių,
juk tie vaisiai buvo nesunokę?

detektyvas dar ilgai rūkys,
nusivylęs atšvaistu ant lango :
gaila , vaikšto sveikas sau Balys -
Viktoras tik žodžiais jį aplamdė.

Visos LAvos viršūnėj tik Tau -
Aš nuo jos ridenuosi papėdėn.
Kam išvis pas Tave užlipau?
Juk krentu, apkabinusi gėdą.

Nedrąsu net pakelti akis
Į svaiginančio jausmo slėptuvę:
Ten kita saldėsy pasiklys-
Šitaip skaudžiai nebuvo dar buvę...

Tu kuždėsi jai mano žodžius.
Tuos, kur aš Tau šnabždėjau apkvaitus.
Šito sopulio upės išdžius :
Taip kartoja aplink - reikia laiko.

Viltis

Daužiaus, šaukiau į aidą atsimušus
Kaip stiklą kietakaktį iš eilių
Sunku suvokt, kad pralaimėjau mūšį,
Kovodama prieš Meilę be šarvų.
Negali būt, negali taip įvykti -
Ilgai ėjau įkaitintu taku
Pasišaipydama, kad nusispjaut į Mirtį,
Jeigu prie karsto atsiklausi tu.
Laikiau tvirtai apglėbus tokį trapų,
Jaučiau - dar reikalinga Tau esu,
Bet pasirodo tik buvau apakus
Už realybės po skaidriu ledu.
Ak, nereikėjo ledo išdaužyti -
Krislai - aštriausi ašarų lašai.
Kai duria jie -tuoj ima eilės lyti :
Tiktai skaudu, kad nieko nepakeis.

KAPSTAUSI.