Socializmas. Jūs turite dvi karves. Jūs pasiliekate vieną sau, o kitą atiduodate kaimynui.
Komunizmas. Jūs turite dvi karves. Vyriausybė pasiima abi ir po to padalija pieną jums ir kaimynui.
Fašizmas. Jūs turite dvi karves. Jūs atiduodate pieną Vyriausybei, o ši parduoda jį jums.
Kapitalizmas. Jūs turite dvi karves. Jūs melžiate jas abi, po to išpilate pieną į griovį, kad išlaikytumėte jo rinkos kainą.
Nacizmas. Jūs turite dvi karves. Vyriausybė nušauna jus ir pasiima abi.
Anarchizmas. Jūs turite dvi karves. Šios užmuša jus ir melžia viena kitą.
Sadizmas. Jūs turite dvi karves. Nušaunate jas abi ir pasiskandinate piene.
Apartheidas. Jūs turite dvi karves. Juodosios pieną atiduodate baltajai gerti, o baltosios nemelžiate.
Visuotinės gerovės valstybė. Jūs turite dvi karves. Melžiate jas abi ir abi girdote jų pienu.
Biurokratija. Jūs turite dvi karves. Norėdami užregistruoti jas, užpildote 17 dokumentų trimis egzemplioriais ir neturite laiko melžti.
Jungtinės Tautos. Jūs turite dvi karves. Prancūzija uždraudžia jums melžti jas. JAV ir Didžioji Britanija uždraudžia karvėms melžti jus. Naujoji Zelandija susilaiko.
Idealizmas. Jūs turite dvi karves, esate vedęs, tad jūsų partneris melžia jas.
Realizmas. Jūs turite dvi karves. Jūs vedate, tačiau ir toliau jas melžiate.

Apraudant taiką

paliaubų rytmetį aušra išglamonėjo -
aš netekau taip troškomo vaidmens :
nelauks prie kelio šviesios dulsinėjos,
tombosas savo karžygio nelauks,
net žirgas taps kuinu, o kardas iešmu,
milinė -paltu, aš tiktai kvailiu
ir bus sunku atskirt draugus nuo niekšų -
tikrus savus atskirt nuo svetimų.
kai karo giesmės naktimis girdėsis
bei paraku kvepės visi kampai
neslėpkit nuo kaitros nykiam pavėsy:
be karo mirtį renkasi kariai.

.
AIVARAS VEIKNYS RAŠO MAN:
šiukšlė tu ema, tik tiek galiu pasakyti. tik tiesą kažkas sakė, sielos ubagė. ir tikrai, tik šikti norisi ant tavo kūrinių arba nusišluostyti jais užpakalį. tik tiek ir verta ta tavo poezija.

Viso tiems,kurie bendravo su manim:)
Dėkoju už šilumą)****

love poetry

kas kvepia – žodis ar jazminas,
su mylimu po langu kalbant?
klausau pati, o girdi minios
žemai, kur vien tik naktys alma

kaip nemunai – patvinę, vingrūs,
ir pokalbį į ledą kausto,
liks rudeniui – stotelėj Vingrių
startuos rugsėjis. Faustai? Faustai,

stabdyk akimirką žavingą!
jazminas markstosi, neminga,
ir kyla lapai nudrėkstieji

atgal žiedan, nebus rugsėjo,
nebus minios, ji dulkėm kritus,
nors žmonės gražūs. kaip zenitas.

kūčių išklotinė

nė tų akyse nebelieka
figūrų blyškių žiemaveidžių
namams subolavus per sniegą
aš visą pasaulį paleidžiu

nuo kalno ant vaikiškų rogių
su miegančiu autopilotu
per baltą lyg angelo toga
miestelį gyvų bet miglotų

šešėlių, pro snaudžiantį guolį
kur saugo nykštukai snieguolę
nors karstas pelėsio nuėstas

senokai, nors upė sustingus,
pjūkliukų ties eglėm už vingio
dar groja pakrantėj orkestras

pradžios epilogas

kas leista, o ką jau užgynė
skliaute surašyta. nemoki
skaityt auksaakio žvaigždyno
pasruvusio mirgančiam šoky

čia tūkstančių metų pašonėj
dangus pavojingai užvirtęs
Medėja dar geidžia Jasono
Jasonas užuodžia jau mirtį

mirtis įsikandusi saulę
dar jauną išdidžią prakaulią
dar žmogui paliekančią vietos---

žmogus kelia ranką ir tiesia
žvaigždėsna ir griebia jų šviesą---
nudrėkstas dangus kaip tapetas

reminiscencija

vis stringantis dumblių kaltūnuos
vis kliūvantis laiko laipteliuos
paveikslas, kuris užsibūti
net sapno sapne nebegali:

lietus nenumaldoma siena
artėja link vasaros sodo
talpinančio sarpstančią dieną
ir rojuj gal taip neatrodo

pasaulis lyg kabanti kriaušė
glotnus apvalus įsilaužus
čion širšė apsvaigsta saldybe

šviesoj kaip ambrozijos upėj
paskęsti ir niekad nerūpi
kas leista, o ką jau užgynė
← →


Skaitytojų vertinimai42959. Onė

Kai manęs nebus – vis tiek aš būsiu.
Juk atžels žolė – tai aš žolė,
Aš – avis, aš – voverė, aš – musė,
Gal žuvis – keistuolė nebylė.
Nežinosi, kai šalia priglusiu.
Tik pašėls tarp pirštų virpulys.
Virpulys – tai aš. Ir vėjo gūsis
Bei šilta kutenanti naktis.

Kai manęs nebus....

Skęstant

nerašyk, jei gali, pakelėj pasiklydęs poete,
nieks neskaito eilių ir be žodžių juk šlama tyla
gal užteks tau prie upės pernakt paslapčia vaikštinėti
ir dejuoti, kad saulė nuskendo liūdna ir viena

nieks tavęs nesupras -gal alaus tik pasiūlys bokalą
gal sutiks paplepėt, kad išgirstų keistų sakinių
na gal dar pastūmės peleninę metalo apvalią
bet sugrįši vėl vienas pas saulę prie upės žiočių

Tu Niekas

Kas vakarą luoši pabando niekint
Visaip mosuodami ištaško mano virpulius
Tik sudaužyt nepajėgia - subraižo
O aš laikaus vibruodama ant smilgos kojų
Su panieka jų panieką apglėbus
Tik šiąnakt suklupau beskausmėj jogoj
Kraujotakom, arterijom, aortom
Nes kai šaknis ištraukia savas daigas
Išleidęs vienąsyk spyglių ataką
Jis būtinai gyvybę išdžiovina
Tada ir suvoki
Esi Tu NIEKAS

analų vėrinį baltais gulbių pūkais
tau, Penelope, angelais sudėjom,
kad ilgą naktį šėlstant su kitais
ramintų kutuliai lengvi pavėjui
nors būta daug žaviai šmaikščių akių
nuo jų deglų troškimai apvalėjo
tu žygiavai beždžionišku tiltu
ištikima iš baimės Odisėjui
kam sutverta pavirst kieta uola
laukimu keist ir prigimtį, ir lytį
jauteisi tarsi būtum prakeikta
nes būti nuodėminga - reiškė mirti.

Išlindęs iš ribos sentencijų tinklainės
nepaliestos krypties nežinomas žmogus -
nelaukiamas languos ir net nesusižeidęs
bet šiandien tyloje be galo įdomus
jis niekalus smulkius gausia spalva atskiedęs
ištapė du lapus ne savo kambary
ten aikštėj du žiogai ,o krenta baltas sniegas
ir daug daiktų aplink, bet jie nebegyvi
aš jam keistu balsu giedojau giesmę šventą
kurią dainavo rytas man vienai
mes garsiai skaitėm Froidą, Nyčę, Kantą -
o kam juos skaitėm - nežinau tikrai
tik supratau kad man kažko vis reikia
kad ir paveikslo žiemą su žiogais
kur aš stebiuos fantazija besaike
bet dar tikiu - greit sniegas išsileis...