Stebuklingi garsai



Pagrok gitara garsiai, Laima,
Lietingais tyliais vakarais.
Pagroki melodiją trankią –
Liūdėti ir verkti neleisk.

Pakelsiu aš vyno taurelę,
Pritarsiu kimiu balseliu –
Tai bus apie meilę dainelė,
Nes meilėje daug paslapčių.

Ir juokui keistai nuaidėjus
Lietus mums akompanuos.
Ir jausimės lyg nusidėję
Tikrovėje, o ne sapnuos.

Pagrok netikėtai man, Laima,
Melodiją trankią linksmai.
Kruopelę vienatvės ir baimės
Nušluos stebuklingi garsai.

Satyra ne satyra
Tam tirštam vakare, kai alsavimas ima kovoti
Ir ? dang? keliauja vienintelis r?pimas: lis?
Aš tave surandu, mano tuš?ias molini ?soti,
O dugne neramiai juda gerti ištroškus angis.

Ar prisimeni juok? ir salsv? g?rimo akcent?,
Paslapting? kelion? po magiško vyno r?šis.
Aš galvojau tada, ar paj?gtum tu vienas gyventi,
Nesubir?s ? sm?l?, kai mirs vakare vyndarys?

Mes dabar lyg dvyniai, mano mielas molini ?soti, -
Nebeturime nieko – tuš?iais apvaliais viduriais.
Tiktai angys pajuodusios m?gsta viduj pamiegoti,
Tiktai vakaro karštis ir noras išgert nejuokais.

O jeigu surasit mane susirangusi? nuog?
ir virpan?i? šal?iu tarytum nuožmus kvaitulys -
apeikit, nelieskit, supraskite man jau ne bloga
ir žem?s tikrov? mane jau nebesudraskys
tiesiog apmaudu,kad kaip šiukšl? nuspyr? su koja
? veid? sm?giuoja užaug? ir stipr?s kvatot
tiesiog jie dabar tik apie esant? laik? galvoja,
ir man neskaud?s,kai nereiks prisimint ir raudot
apeikit, prašau, kada aš susirangius d?l?siu.....

Aurimas nusivijo užpuoliką, prasilenkdamas su dviem SRS vyrukais:
- Kas nutiko? Pažeidėjas? Kas šaukė?
Sigitas mikliai paslėpė butelius. Trumpai paaiškinau, kodėl šūktelėjau. Vienas jų , Mikas , atkišo binto ritinėlį, kad apsiriščiau koją.
Žaizda atrodė tik paviršinė: keli kraujo lašeliai ir paraudusi dėmė. Sugrįžo nepavijęs gyvūno Aurimas ir iškart pasilenkė subintuoti nukentėjusią blauzdą.
- Eikit, vyrai, į savo postus,- neleido jam Mikas.
Pati susitvarkysiu,- pyktelėjau, kad Auris manęs net nepaklausė, ar galima, ir nušlubavau į savo kambariuką.
- Gali ilsėtis porą valandų,- atsivijo kažkieno balsas.
Nemiegojau. Pilna įspūdžių ir patyrimų diena išvargino taip, kad negalėjau nusiteikti miegui. Pusę keturių mane pasikvietė bambėdamas Sigis:
- Jau kelkis. Na ir naktelė. Gal du kartus buvo atbėgęs Saulius, perėjo per postus Petrelis, o ir eseresai užklydę buvo. Net patraukti miško pasakos neištaikiau. Et.
- Tu mane keiti? Ar man eit kabinan? - nustebau, kad Sigis taip gražiai pasakė – Petrelis. Pasirodo, visa mūsų pamaina savo gerąjį viršininką taip vadino.
- Na miegot nenoriu, bet iki pamainos kaitos dar tris valandos . Pakimarinti būtų ne pro šalį. O kačių viena nebijosi? Bent numeris – dar nemačiau, kad jos kam kąstų. Kažkur girdėjau, jei žmogus gyvo padaro nemyli, tai jis tokį puola ir sukramto negyvai.
- Kiaulė, - išsprūdo, nes pajutau jo balse negeras gaideles,- nesityčiok.
- Kud – kuda, kud – kuda....
Praėjime buvo šalta Užsimečiau sargybinį švarką ir užsikaičiau arbatos. Iki pusę šešių skaičiau spaudą, kartais krūpteldama nuo kačių miausėjimo ir nesuprantamos baimės pamatyti Jonavičių. Po to ėmė eiti žmonės į darbą – rytinė pamaina. Tikrinau leidimus, kol nepakeitė kita sargybos pamaina.
Gerai, kad vyro, kai grįžau, nebuvo. Išėjęs darban. Nenorėjau, kad pamatytų mano nepatenkintą veidą. Apie tokią, kaip aš, sakoma : „ Jos veide viskas parašyta“.
Silvestriukė ir anyta dar miegojo. Tyliai nusiprausiau, užsivilkau naktinius ir iškart atsijungiau.
-Aurelija, kelkis.
Anyta jau buvo susiruošusi namo. Prie durų nustebusi paklausė:
- Kas kojai?
Tik dabar pamačiau, kaip išplatėjo raudona dėmė aplink įkandimą.
- Katė įkando, - paaiškinau.
- Na čia dabar, - pasipiktino moteriškė,- ar gamykla negali sutvarkyti laukinių kačių?. .Netvarka...Ateisiu penktadienį iš ryto, o tu nueik pas gydytoją.
Nueik pas gydytoją! Kaip? Su Silvestra? Mergaitė buvo nerami. Gal dėl to, kad pirmąsyk taip ilgai nebuvo mamos, o gal dantukai lenda…
Kai išėjau į kiemą pavežioti dukrytę, pamačiau naująjį kaimyną ir prisiminiau, kad jis veterinorius. „ Tai turėtų nusimanyti apie įkandimus” – nusprendžiau ir išdrįsau paprašyti:
- Laba diena. Atleiskite, turiu prašymą...
Ponas Arnoldas Marcinkus, mano naujasis kaimynas, išties labai kruopščiai apžiūrėjo traumuotą blauzdą.
- Hm.. Vyras gal ir patikės, kad tai katės darbas,- numykė.
- Tai kad katės.
- Ponia, aš jau nebe pirmi metai dirbu su gyvūnais. Dantukai žmogaus....arba panašios į žmogaus patiną būtybės, gal ją ir galima pavadinti katinuku, - nevyriškai koketiškai šypsojosi, - žaizdos negilios , bet tas paraudimas...Ar neskauda? Vis tik išgerkit antibiotikų, kad nebūtų infekcijos...Jeigu ryt raudonumas nesumažės, plėsis – pasirodykit chirurgui.
Ponas Arnoldas kalbėjo dar ilgai, o mano galvoje be paliovos ūžė- tai ne katės.
Viešpatie, aš kažką jaučiau, kažką žinojau, galų gale juk girdėjau išmiauksiant: „ Viš – ta“.
- Dėkui, - paėmiau snaudžiančią ant sofos Silvestrą, - Kiek skolinga?
-Aš iš aistringų moterų pinigų neimu. O iš kaimynių juolab.
- Aš atnešiu jums brendžio.
„ Dantukai žmogaus“-lipant laiptais skambėjo veterinoriaus žodžiai, o per kūną vėl nubėgo šiurpuliukai....
Kitą dieną raudonumas sumažėjo, o už trijų savaičių žymių ant blauzdos beveik nesimatė , kaip ir mano baimės, pamačius katino pavidalo padarą, nors ji tūnojo manyje. Kiekviena juoda katė kėlė man baimingą įtarimą.
Kai už trijų dienų nuėjau į darbą (dirbau kas ketvirtą parą) , žinia, kad man įkando katė, buvo pasiekusi visų pamainos sargų ausis. Daugelis pabrėžiamai šaipėsi. Ir net ponas Saulius Jonavičius teikėsi pakomentuoti, skvarbiai žiūrėdamas į akis:
- Gal katinas buvo labai alkanas ir sumaišė su višta...
Jis staiga pravėrė burną ir liežuviu perbraukė per...kruvinus dantis. Apsidairiau, ar dar kas nors matė? Nešvarūs dantys, aptėkšti raudonai... Kruvini, ar tik pasirodė?
Vėl mane paskyrė į antrą praėjimą . Kotryna dirbo pirmame, o trečioji moteris dar atostogavo.
Šįsyk Aurimas ir dar vienas vyras dirbo su manim antrajame. Iš koncerniškių mus vėl globojo Mikas ir Drulia (tokios buvo vaikinų pravardės).
Tądien sugavau nešiką, įsikišusį blokus į kojines. Petras labai mane gyrė :
- Tik antrą dieną dirba, o toks laimikis ir dar tokioje vietoje radai. Šaunuolė .
O man nebuvo gera. Ir tas sulaikymas neteikė jokio džiaugsmo, io ir vėliau Jonavičius už parankės tempė į kratėjų kambarį seną moteriškę, o toji maldavo, kad paleistų. Paskui išsikvietė mane ir liepė apieškoti moterį. Kiek sutrikusi paprašiau, kad parodytų kišenes.
- Į krūtinę pažiūrėk, - vebleno ponas Saulius ,- moterys mėgsta ten kištis.
Sugavau pilną nuoskaudos senutės žvilgsnį.
- Bet jus prašau išeit iš patalpos,-pasakiau gan piktai.
- Na na, - trenkė durimis.
- Vaikeli, paleisk mane, - paprašė darbininkė , - esi nauja, o aš jau trisdešimt metų gamykloje dirbu. Kokia gėda.O be to- jis manęs nekenčia. Dėl dukros.
- Tai ką nešatės? Ponas Saulius, girdėjau, gerą uoslę turi.
- Šnipus visuose cechuose turi tas vampyras. Visi jo bijo. Antžmogis kažkoks, net šunys kaukia jį pamatę. Ar žinote, kaip darbininkai jį vadina – Šiurpas. Esu valytoja. Na va ką turiu, - išsitraukė iš užanties keliolika gabaliukų ūkiško muilo bei maišelį su skalbimo pasta, - Neprotokoluok .
Akimirką dvejojau, ką daryti. Tos akimirkos užteko , kad vėl atsidarytų duris ir pasirodytų nekenčiama galva :
- O ką aš sakiau...Tai vagi? O dar pagyvenusi moteris...Rašom aktą.
- O gal aš nešuos tuos daiktus namo, - atkuto moteriškutė, - nes gamykloje vagiama iš spintelių, o paskui atsinešu, ką?O gal Jolita man taip patarė?
Tačiau Jonavičius buvo nesukalbamas, atrodė labai rimtas, reiklus ir piktas.
Kai drebančiomis rankomis valytoja pasirašė dokumentus ir pravirko, gamyklos siaubas staiga pralinksmėjo, sveikai nuraudo ir niūniuodamas pasuko viršininko kabineto link. Prie kampo atsisuko :
- Kad ne aš, ar tik nebūtum paleidus tos bobos,- ir apsilaižė, - skani višta...
Šlykštynė! Bjaurastis! Niekšas! Ir dar daug piktų žodžių sukosi galvoje. Bet kodėl, kodėl net baisu jam į akis pažiūrėti? Skani višta... O tie kruvini dantys ir žmogaus įkandimo žymė blauzdoje?
Jau žinojau, kad nuo šiol jį vadinsiu, kaip ir gamyklos darbininkai, Šiurpu.
Naktis buvo rami. Praėjimo kabinoje sėdėjome dviese. Aurimas noriai pasakojo savo biografijos atkarpas. Mikas vis praverdavo dureles ir ką nors juokingo lepteldavo. Tie juokeliai kartais mus suerzindavo, bet mes nieko jam nesakėme. Kaip kitos lyties atstovė gėrėjausi Miko įspūdingu vyriškumu: plačiais pečiais, didelėmis rankomis, atletiškai sudėtu kūnu, masyviu smakru ir išraiškingu veidu. Tik plaukai nesiderino prie visumos – papurę, garbanoti ir kiek ilgoki, nes siekė pečius. Bet net ir jie nesušvelnino labai kampuotų veido bruožų.
-Mikai, tu – gėjų svajonė, - kartą burbtelėjo jam Sigis, o kitą budėjimą pasirodė su dideliais tamsiais akiniais, kuriuos nusiėmė tik po kelių savaičių. Vis tiek prie akies matėsi labiau paraudęs odos ruoželis.
- Teisėjas už jo asmens įžeidimą liudininkui skyrė dviejų šimtų litų baudą, o po to paklausė, ar jis nenorėtų dar ką pridurti. „ Norėčiau, - išpyškino pastarasis, - tačiau jūsų įkainiai labai dideli“, - nusikvatojo koncernietis.
-Mikuti, - atsistojau, - palieku tave Aurimo ausims - einu pailsėti.
Bet prie kratėjų kambariuko tupėjo dvi katės. Mano veido išraiška iškart tapo „ išskaitoma“ ir Mikas, kažką pagriebęs nuo žemės, sviedė patalpos durų link. Katės išsilakstė.
-Dėkui, - pasakiau perbalusi, bet nusprendžiau neiti miegoti.
-Tiksliai, nei mes miegokim, nei ką, - nudžiugo Aurimas, - aš tau dar papasakosiu vieną nuotykį kariuomenėje.
Tarpdury sujuodavo siluetas:
-Neužrakinta ketvirto cecho eksperimentinė laboratorija, ir pagaliau kuris vienas pereikit antro aukšto koridoriumi – gi nieko neveikiat, - o plonesniu, suirzusio žmogaus balsu pridūrė. - Jums tik kates vaikyti.
Drulia su Aurimu palypėjo į antrą aukštą. Likome su Šiurpu ir Miku praėjime.
-Didis vyras esi, - dar vis švokštė ponas Saulius, - akmenys mėtyti gebi, o tvarkos nežiūri.
- Tu man nesi viršininkas ir nereguliuok.
- O ko sargyba neina pailsėti, ką? Bemiegantys leidimus tikrins? Ar tik nebaliavojat?, - giliai įkvėpė orą ir įsmeigė akis kabinos vidun, - Juk mėgsti šviežieną? - drastiškai dėbtelėjo į mane ir demonstratyviai apsilaižė.
-Eik tu žinai kur, - galutinai supyko Mikas.
Šiurpas staiga apsisuko ir nulingavo Petro kabineto link - kaip visada. Ačiū dievui, daugiau tąnakt nepasirodė, bet dalinai jis buvo teisus – nepailsėjau ir namo išėjau vos vilkdama kojas. Naktinis mano radijas – Auris – pasišovė palydėti iki sustojimo.
Prie gamyklos troleibusai darė ratą. Tai buvo jų reiso pabaiga. Paskutinis sustojimas ir atokvėpio vieta. Depas. Nedidelis pastatas, perskirtas į dvi dalis. Vienoje įrengtas baras vairuotojų patogumui, kitoje – dispečerinė.
- Išgerkim po puodelį kavos. Labai miegas ima, - pasiūlė porininkas ir, net nelaukdamas mano pritarimo, pasuko į barą.
Jau aštuntą ryte barelyje pusryčiavo lankytojai. Nustebau pamačiusi mūsų pamainos viršininką Petrelį su vakar sulaikyta valytoja.
- Auri, einam prie jų, - paprašiau. Norėjau kažkaip atsiprašyti moters ar pasiteisinti.
- Nustebai, Aurelija, -pirmas prabilo Petras, - su Stefanija ilgą laiką gyvenome viename name. Mano buvusioji kaimynė.
-Tai tavo vardas – Aurelija, vaikeli, - moteriškutė visai neatrodė supykus, - tokia jauna, graži, o tokį šunišką darbą dirbi...
- Paėmiau juodos kavos ir po penkiasdešimt brendžio. Ar gerai? Ir moteriškom –šokolado.
Aurimas pasirodė esąs gan galantiškas vyrukas. O aš tikra atgrubnagė. Imdama puodelį neišlaikiau lygiai ir apsipyliau koją. Negausiai, bet netoli sutvarstytos vietos.
- Ar ten didelė žaizda? - pasižiūrėjęs į koją staiga pasiteiravo pamainos viršininkas. - O pas gydytoją buvai? Infekcijos nepagavai? O tai čia pas mus...
Petras netikėtai nutilo lyg bijodamas toliau kalbėti. Stefanijos akyse sušmėžavo nerimo blyksniai.
- O ką? Katė?! – visai persimainė valytojos veidas. -Tau įkando juoda nušiurusi katė?
- Taip, o iš kur jus žinote?..
- Petrai, eisiu jau, - suskubo pagautoji, - taigi gal nemes iš darbo, parašiau cecho viršininkui išsamų paaiškinimą.
Išeidama dar pasisuko į mane.
- O tu, vaikeli, lėk iš to darbo kuo greičiau. Ieškok sau kito.
Bet po minutės sugrįžo prie mūsų staliuko:
- Petrai, Petreli, netylėk. Papasakok Aurelijai – težino, juk tokia jauna, graži... vaikelis.
- Aš papasakosiu. Tik kitą budėjimą. Pašnekėsim.
- Prie mano akių, - nepavyko pajuokauti Aurimui. Užtat , kiek patylėjęs , puolė pasakoti dar vieno paauglystės nuotykio peripetijas.
Iš baro išėjo trise - aš su Petru įlipome į troleibusą, o Aurimas nupėdino vienas. Gyveno netoli nuo gamyklos.
Neskambinau. Tyliai atsirakinau duris, bet mažylė jau nemiegojo. Silvestrai iš tiesų lindo dantys. Anytą radau pavargusią, bet ne piktą.
- Eik pasnausti, o aš nusivešiu mergaitę pas save keliom valandom.
Kad ji žinotų, kaip šią akimirką dievinau ją. Iš dėkingumo galėjau rankas kojas bučiuoti.
Tik į antrą dieną susigulėjo antros darbo paros įspūdžiai, bet vidinė įtampa slėgė. Bolavo prieš akis išsigandusios moters veidas, girdėjosi suirzusio dėl kačių pavaikymo Šiurpo balsas, smegenys vis pakartodavo žodį- šviežiena.
Ėmiau naktimis neramiai miegoti, šnekėti sapnuodama.
-Auryte, kas tau? -susirūpino vyras. - Žinau, Silvai dantukai lenda. Pervargsti. Bet juk išlįs jie – per daug ten su ja taškaisi gal... Na išeik pasivaikščioti, palėk pas kokią draugę, kai grįšiu iš darbo. Velnias negriebs – pats su dukra pabūsiu kurią dieną.
Jo rūpestis šildė mane, o aš jaučiausi lyg apgavikė- juk vis ruošiausi jam papasakoti, kas mane slegia. Bijojau – ar įtikinsiu?
Kaip tik dabar reikėjo jo paramos, jausenos, kad turiu gynėją, saugą, užtvarą.
- Myliu tave, - ištariau spontaniškai, pagaliau užmigus dukrytei, kai vakare žiūrėjome koncertą ir gaivališkai puoliau bučiuoti jo veidą.
- Aura, - apstulbo, bet neatstūmė, o stipriai apglėbė tvirtomis rankomis, - Auryte...
Sunkiai beatkuriu savo veiksmus –nėriau stačia galva į aistros sūkurį. Neprisimenu jau, kada taip gera buvo- spraudžiausi į jo vyriškumą visa savo esybe ir norėjau, kad tai niekad nesibaigtų. Jaučiau, kad gluminu saviškį savo veržlumu ir kad toks mano spontaniškumas jam patinka.
-Tu –mano vulkanas, lava, - šnibždėjo į ausį atokvėpio minutėmis.
Paskutiniu metu mylėdavomės tik miegamojo lovoje, kruopščiai užtraukę užuolaidas, pasiruošę tam, po dušo procedūros. O dabar šnopavom svetainėje sofoje, o netvarkingai išmėtytų drabužių vaizdas kėlė dar didesnį susijaudinimą. Nevalingas vyro atsipalaidavimo šūksnis trumpam grąžino realybėn, kilstelėjau galvą ir... pro neužtrauktą užuolaidom langą pamačiau prie jo stiklo tampriai prisispaudusio juodo katino snukį su prašieptais dantimis bei degančiomis akimis.
- Katinas! – surėkiau kaip beprotė, stumdama nuo savęs slidų suprakaitavusį mylimojo kūną, -Ten jis! Jis!
- Kas? Kas pasidarė? Katinas.... Koks katinas? Kas tau, Auriuk?...
- Jis, - veblenau, - žiūri pro langą. Jis. Šiurpas žiūri..... Katinas....
Pravirko Silvestra. Mačiau, kaip vyras greitai apsisupo mano chalatą ir puolė prie lango.
- Štišš. Štišš, bjaurybe. Ką? Tu manęs nebijai? Ak, tu mane dar gąsdinsi?! Še! Še! –pagriebė šluotą, atidarydamas langą.
Pasigirdo garsus miaukimas bei dejavimas. Ilgai dar bildėjo palangių skarda. - ketvirtas aukštas.
Gerai, kad mažylė greit apsiramino ir užmigo ant mano rankų -nnunešusi paguldžiau lovytėn.
- Vaje, kokia tu kvailutė, - juokėsi maniškis vis dar kupinas švelnumo, - žiūrinčio katino susigėdo. Na jau. Tokia drąsuolė buvai ir še tau... O aš,. kaip ir priklauso, išgelbėjau savo princesę. Auryte, kaip manai, gal pratęsimo nusipelniau? Aaa? Kur tu dabar? Duše? Tuoj atskubu...
Jokio pratęsimo –išgąstis lyg replėmis gniaužė mane. Susirinkau nuo kilimo rūbus.
- Noriu miego jau, -nusišypsojau vyrui.
- Gerai. Kaip nori. Šį vakarą buvai tiesiog nuostabi. Ar sugalvojai mane visai iš proto išvesti? -juokais pagrūmojo pirštu.-Miegok ramiai, saldainiuk.
Ko ko, o jau gražių žodžių mano mažakalbiui vyrui šįvakar netrūko – liejosi kaip niekad, mane ramindami ir pamalonindami.
- Labos, - pakštelėjau į žandą ir apsimečiau beužmieganti. Iš tiesų galvojau, kas būtų, jeigu išeičiau iš darbo. Gvildenau šią problemą, išskaičiuodama pliusus ir minusus ir tik paryčiui pavyko užmigti.

benamio daina



netūnoki prie lango parimus
iš benamio negausi paguodos
mano nuskriaustas žodis kaip ginklas
po tyrėjo beprasmės prognozės
gal tik langas mažesnis kiek rodės

kai laukimui neliks jokių kliūčių
nes smalsumas kvatosis papirkęs
nebegaudamas Tavo žinučių
atsidursiu prie lango kaip girtas
prieš tave vėl sumanęs numirti

tu madan iš Tiuso eksponatų
po truputį išmokusi akti
aš tik laukiantis gurkšnio arbatos
prastovėjęs poliarinę naktį
šiandien snaigės –kalėdinės natos
nepataikančios kristi į taktą

Laukimo laikas



Supas snaigės aukštai daug lengvesnės už vakaro tylą,
Užsakytos vienišiams išpuošt trapų dangų nakčia,
Kad grožėtųsi akys laukimo - neramios ir gilios,
Nes jos žino, jos tiki taip naiviai ir taip paslapčia.

Vėl kvepuosis mišku eglės šaką bepaliečiant pirštams,
Žarstys gėrį blizgus, pakabintas dėl grožio lietus.
Gera gera dabar, kol nežinom – stebuklai numiršta,
Kai į veidą kas drebia lyg purviną gniūžtę metus...

Kartais būna, kad rauda palaukėj toks vienišas langas,
Prisiminęs vaikystėj sapnuotas tikras Kalėdas –
Trapų laiką prasmingą, kai naiviai ir vaikiškai laukei
Tos nakties reginių, kai net šunys prie kojų kalbės.

ДАЙ БОГ!

Дай бог слепцам глаза вернуть
и спины выпрямить горбатым.
Дай бог быть богом хоть чуть-чуть,
но быть нельзя чуть-чуть распятым.

Дай бог не вляпаться во власть
и не геройствовать подложно,
и быть богатым — но не красть,
конечно, если так возможно.

Дай бог быть тертым калачом,
не сожранным ничьею шайкой,
ни жертвой быть, ни палачом,
ни барином, ни попрошайкой.

Дай бог поменьше рваных ран,
когда идет большая драка.
Дай бог побольше разных стран,
не потеряв своей, однако.

Дай бог, чтобы твоя страна
тебя не пнула сапожищем.
Дай бог, чтобы твоя жена
тебя любила даже нищим.

Дай бог лжецам замкнуть уста,
глас божий слыша в детском крике.
Дай бог живым узреть Христа,
пусть не в мужском, так в женском лике.

Не крест — бескрестье мы несем,
а как сгибаемся убого.
Чтоб не извериться во всем,
Дай бог ну хоть немного Бога!

Дай бог всего, всего, всего
и сразу всем — чтоб не обидно...
Дай бог всего, но лишь того,
за что потом не станет стыдно.

1990

Евгений Евтушенко.

vis retėjant poezijai rimsta nudegusios lūpos
ir išdžiūsta minutės bei valandos gailiai nuobodžios,
tiktai lapai pavargę nuo vėjo nutupdami sukas:
šnabžda, čeža, kuždena po kojom lyg guodžias.

aš į rudenį slėpsiu suskirdusius pirštus bejėgius,
pasileidusi garbanas eisiu uždegt žvakę seną
ant vaikystes kapų - ten girdi laiko girgždančius bėgius,
kur mažyčiam namely poezija jaukiai gyveno.

Ant vaikystes kapų, ten girdi laiko girgždančius bėgius
Kur mažyčiam namely poezija jaukiai gyveno

nenusipelniau būti laiminga. tu teisus, brangusis.