Gyvenimo maratonas

Nesustokim visai, nors kas žingsnį tūnos po suoliuką
Ir panirusios saulės žara pradingimais grūmos -
Juk žinosim abu, kad jėgų maratonui netruko,
Tik sušlapusios pėdos primins, kokia laukia klampa.

Tik pasvirusios vakaro pušys vapės lipnią tiesą,
Bei rubuiliai lašėliai drėgmės nuo spyglių nulašnos.
Kai sustosim išvargę, apglėbęs šešėlių pavėsis
Šluostys veidus migla ir rytais maratoną žegnos.

dabar skaitau didžiulę knygą,
kurios tu niekad nerašei -
margais eilėraščiais apsnigo
nejaukūs mano vakarai.
ir palytėjimais prasmingais
susijaukė baugi tyla -
kažką radau, kažkas pradingo:
skaitau žodžius , kurių nėra:
kampe nutilusiai gitarai,
šuniukui,gulinčiam šalia,
apie dienas, kai buvo gera,
apie naktis, kurių nėra.








kampe

Du (In memoria)
Du pro ašaras litai - kasdienės maldos rečityvas,
Du nuvarginti skaičiai ir nekreta skausmo galva,
Du,du,du.....tiktai tiek ,kad pavasaris rodytųs gyvas,
Bet atvėstantys žodžiai šerkšnais apvyniojo mane.

Nežinau, kaip įdėt į beprotiškai ilgą kelionę
Dvi gitaras, daug įrankių, mylimą šunį, save.
Susikibę į priekį linguoja tradiciški ponai -
Tu už jų be manęs, mes po vieną sutrikę gale.


Aš tikrai nežinau, kam mirtis šį pavasarį šėlsta:
Užsižaidusi pilsto likimą į du bokalus -
Visgi, mylimas mano, šįryt per tylu ir per keista
Tik kartoju nuvargintą "du", tarsi maldą už mus...

ualgiman.dtiltas.lt/2002_pagrindinis_testas.html

rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką -
mažą liūdesio himną iš vėjo begalvio skriaudų,
šiandien jo nebeliko sudilusiems siūlams sutrūkus,
kai privalomai tiesiai per drumzliną gatvę slenku.

nebevarsto naktim drebuliai, virpulingai apglėbę,
negraudina lietaus įkyriai šnabždėsinga daina.
išparduočiau to liūdesio maršką už truputį miego -
juk seniai nebeskauda nuo tiesmuko "nemylima".

ir nereikia kasas išsipynus prie upės sėdėti,
laukti ženklo lemtingo,jog buvusį nerimą teis:
blyksi kadrai iš filmo lyg klausimu sukas iš lėto:
Ar jaunystės ruduo už sudžiūvusią raudą atleis?

nepavyko...vėl matau saulę.O kam?

mirštu. ar kas nors padės?

mano bėdos

gesinai cigariles į mano pavargusį protą:
nesimatė skylių, bet supliuško galvos dangalai.
o toks lengvas buvai, atsikratęs eilių dovanotų
iš romantiškų frazių, kurias patyliukais rinkai.

aš silpnai pasirengus iš tavo stipruolių palydos,
kartais man patapšnodavai,- aš lyg cukrinė tirpau.
bet dabar tik gailiuos neturėjusi vakaro skydo
ir kad rytą lyg geiša nuolankiai šypsodavaus tau.

gaila mūsų rausvos pakelės šnekėsių kumelaitės,
tamsiaplaukio šuniuko Martyno prie upės žiočių.
man pritrūko kerų,kad išliktum lipšnus ir apkvaitęs -
o dabar trūksta nuodo,kad amžiams numirtumei tu.

Rymo broliai prie valčių – tuoj plauks pasikalbint žuvis.
Ten pašėlusiai gera įmigt saulėj medžio pavėsy –
Ten net žodžiai sugrįžta trumpam pasigydyt akis.

Rymo broliai prie valčių – tuoj plauks pasikalbint žuvies.
Ten pašėlusiai gera įmigt saulėj medžio pavėsy –
Ten net žodžiai sugrįžta trumpam žolėje išsitiest.

slėgis

nėra slogiau už tylų ryto paukštį
už žolę be šlamėjimo garsų
už gatvę vakare kurioj nekaukši
ir žodį tą kur nesakai man tu
už eleganciją prie purvinos alinės
ar graudų dėkui keiksmo sūkury
kai ilgesy net vaizdiniai sutinę
nes jūroj debesys be vėjo negyvi