butu

neturejau tokiu raudonu aksominiu kajuciu,
minksto garlaivio, dengto melsvais audiniais,
miniatiurines juros ,kur dviese galetume buti -
kur tik musu zuvedros ir bangos, ir smelio krantai.

ten isbale purslai i svaiginanti selsma isvirsta,
o kiaukiutiskos kriaukles lyg lobis pakranciu biriu.
viskas butu tikrai, bet sutrikus vaizduote numirsta -
po saldziu apsvaigimu,kai seka aitrus "iseinu".

apie sakinius

mano sakinius tau pasūpuos jūra kvepiancios bangos
ir sujudintas smėlis ištars apsvaiginęs kaitra
išnokins saldumu ir gaiva violetiniai mango -
nes jų šiandien per daug, kad sutilptų ramiai manyje.

nes jie sako tą patį, ka aš tau be saiko šnekėjau,
kai iliuzijų žvilgsniams atrodė, kad kalbamės mes :
apie rytą ir naktį bei debesis, plukdomus vėjo -
o dabar juos norėčiau į atvirą gelmę išmest.

Zosės atsakymas

Tu juokiesi iš mano bėda apklijuoto altoriaus,
Iš trapių prilietimų ir jausmo, kurio taip bijau.
Suvulgarinai žvilgsnį bei "tiesą " pati išgalvojai,
Tik atsinešei purvo, kai aš pakerėta ėjau.

Nelinguok prie sokralinio laužo iš pykčio sustojus -
Nepasmaugsi nevėkšlos satyromis grožio dienų:
Sako, eis karavanas, nors šunys pasiutusiai loja -
Savo švento altoriaus tikrai nepakeisiu kitu.

įspūdžių apsuptyje

aš į ūkanų kraštą sugrįšiu truputį kitokia -
apsigaubus ryškiausių sapnų jūros dugno spalvom.
ir kvatosiuos atmindama ilgą chasidišką šokį,
svaigų kaukių paradą, kuriam žygiavau nejučiom.
aš į savo namelį atvešiu neįprastą puokštę,
iš gigantiško grožio kolekcijos - maksi žiedų.
ir visus, kas ateis aplankyti, iš karto priblokšiu:
baltą sarį uždėjus ant jau šokolado pečių.
gal nerimstančiai jūrai paliksiu eilėraštį sklandų
apie rūko pilis bei išbalintas snaigėm dienas,
apie lietų rytinį ant vaikiško kambario lango,
pro kurį netgi debesys primena jūros bangas.

as i ukanu krasta sugrisiu truputi kitokia -
apsigaubus ryskiausiu sapnu juros dugno spalvom.
ir kvatosiuos atmindama ilga chasidiska soki,
svaigu kaukiu parada, kuriam zygiavau nejuciom.
as i savo nameli atvesiu neiprasta puokste
is gigantisko grozio kolekcijos - maksi ziedu.
ir visus, kas ateis aplankyti, is karto pribloksiu:
balta sari uzdejus ant jau sokolado peciu.
gal nerimstanciai jurai paliksiu eilerasti sklandu
apie ruko pilis bei isbalintas snaigem dienas,
apie lietu rytini ant vaikisko kambario lango,
pro kuri netgi debesys primena juros bangas.

retorinis prasymas

ateini vaiduokliu prie apytuštės lovos,
kalbi pavargusiu, bet kerinčiu balsu -
žingsnius tavuosius dievinu iš tolo
ir tylą, kurioje esi šalia - girdžiu.

aš infekuota virusu - tai vardas,
tavasis vardas - amžinas tabu,
kurį ištarti nedrįstu nė karto,
tik pries altorių skausmo suklumpu.

išeik is mano raumenų , iš mano kūno,
išeik is nesveikuojančiių minčių .
man sakė: meilės lavos kartais griūna
bet aš kaip viesulas blaškausi tarp sniegų .

Apgailestavimas

Nesustojai, kai vijos godus Hado upės šešėlis -
Tavo įspaudus smėly skaičiavo atklydus vėsa.
Nesustojai, nors akmenys kojas lyg bitės sugėlė
Ir už kalno čiurleno numirusio draugo daina.

Nekalbėjai, kai klausė Tavęs nepažįstamas bosas -
Paskubėdamas sraige nematančia šliaužei pirmyn,
O reikėjo sustot ir į delnus reikšmingai pakosėt :
Gal suspėčiau Tave nuo šešėlio uždengti savim.

Apgailestavimas

Nesustojai, kai vijos godus Hado upės šešėlis -
Tavo įspaudus smėly skaičiavo atklydus vėsa.
Nesustojai, nors akmenys kojas lyg bitės sugėlė
Ir už kalno čiurleno numirusio draugo daina. Nekalbėjai

pastebėjimas

pavėsinėje šaltą arbatą paduoda neūžauga geiša,
negrabiais judesiais mažas paukštis vaizduoja grakštuolį:
aš geriu saldžiarūgštę palaimą ir darosi keista -
svetimam seriale vaidinti neįprastą rolę.

už spalvotos tylos nevalingųjų šūksnių akcentai,
epizodiškai maivos tąsus pavėsinės šešėlis,
o plaukai neplaningai į burną gurkšnojančią lenda -
vakarykščio lietaus išbarti ir todėl susivėlę.

netikėta romantika stebis egzotiškas rytas,
netgi medžiai tampriai apsisupo gėlėtais chalatais:
baltas lotoso žiedas ne savo pievelėj suvyto -
ten marguolės našlaitės puikiausiai žydėdavo- matos.

už kiekvieną žodelį po juodą apgaulės monetą
ir po slidų tabu, kuriome nerami atmintis.
neskoningą miražą iš ašarų formos išlietą
vienas žodis pagimdo, išlindęs pro melo akis.
matos rūko mozaikoj išdžiuvusio ežero dugnas
ir mažyčiai taškeliai - tai ponų ir ponių turnė -
kas daugiau sumokės už lemtingąjį nuosprendį turguj
kad išgirstų, kaip derasi kantriai karaliaus duktė.
jie sarkastiškai šypsos taškydami pilną bokalą,
kai nuo kruvinos scenos nurieda sušlapus galva:
juk po to taip ramiai ir kasdieniškai sceną išvalo -
tiktai žodžiai sugrįžta begarsėm vėlėm kas nakčia.