Santrauka
Kai šiomis dienomis daugelis puola ir kritikuoja Bažnyčią kas kaip tik įmano, lyg ir taip tos panikos ir pykčio visuomenėje būtų maža..., nusprendžiau jums mielieji parašyti šį eilėraštį. Galbūt vieni nekenčiate Bažnyčios, galbūt esate kitos religijos, tačiau priimkite tai kaip draugišką gestą iš manęs. Aš Bažnyčioje sutinku Dievą, pagydau, sutvirtinu sielą., nes gyvenimas visiems atneša įvairių sunkumų... Tad dabar, kai siautėja visi tie covid dalykai - per daug jau pykčio ir susiskaldymo.
Įneškime šiek tiek draugiškumo ir meilės į vienas kito gyvenimus, tada nebereiks bėgti į parduotuves pirkti dovanėlių per Kalėdas ir gimtadienius, nes geriausia dovana - tai Meilė, kuriai nereikia specialių progų. Iš kur galiu kažką kalbėti apie Meilę? Na pats labai myliu Dievą. "Kaip gali mylėti tai ko nematai" - kartą paklausė geriausia draugė, kuri pažįsta mane nuo vaikystės. Na, nors ir nematau, bet kiekvienu savo būties kvėpsmu, kiekviena gerumo pasitaikančio gyvenime akimirka, kiekvieną sekundę, kai gera, kai sunku - jaučiu, ir sveikas protas tą byloja, kad yra Kažkas.
Santrauka
Ar įsileidžiame į savo širdis tą, kuris mus myli, kuris atneša save kaip dovaną?
Santrauka
Galbūt, kad atrastum Pilnatvę, reikia nutilti?
Santrauka
Visi mes pasiilgstame vaikystės, ar bent ko nors iš to laikotarpio. Tačiau pati nostalgija kartais gali įgauti kartumo skonį...
Santrauka
Ko lūžti, mažoji šakele?
Santrauka
Kodėl mes taip greitai pamirštame,
Tai, kas mums yra svarbu;
Tai, dėl ko žmogus
žmogumi
vadinasi;
