Dievui tikrai nieko daugiau nreikia, tik mūsų mylinčios širdies. O ko reikia žmogui, sunku pasakyti. Dabar vyksta nesuvokiamos protu lenktynės į niekur. Baisiausia,kad tų važnyčiotojų gausybė ir jų nesulaikys nei maras nei badas nei karas, tokia jų padermė.
Nuoširdžios ir dvasingos eilės.
Nesuprantu tų, kurie puola ir kritikuoja Bažnyčią. Išvada: pasukom atgal, o kur - nežinia. Praradom toleranciją turintiems kitokią nuomonę negu mūsų.
Fragmentas B. Brazdžionio eilėraščio " Žmogaus golgota".
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
(Iš interneto)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-01-16 08:09:50
Dievui tikrai nieko daugiau nreikia, tik mūsų mylinčios širdies. O ko reikia žmogui, sunku pasakyti. Dabar vyksta nesuvokiamos protu lenktynės į niekur. Baisiausia,kad tų važnyčiotojų gausybė ir jų nesulaikys nei maras nei badas nei karas, tokia jų padermė.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-01-15 21:04:53
Nuoširdžios ir dvasingos eilės.
Nesuprantu tų, kurie puola ir kritikuoja Bažnyčią. Išvada: pasukom atgal, o kur - nežinia. Praradom toleranciją turintiems kitokią nuomonę negu mūsų.
Fragmentas B. Brazdžionio eilėraščio " Žmogaus golgota".
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
(Iš interneto)