Santrauka:
Kai šiomis dienomis daugelis puola ir kritikuoja Bažnyčią kas kaip tik įmano, lyg ir taip tos panikos ir pykčio visuomenėje būtų maža..., nusprendžiau jums mielieji parašyti šį eilėraštį. Galbūt vieni nekenčiate Bažnyčios, galbūt esate kitos religijos, tačiau priimkite tai kaip draugišką gestą iš manęs. Aš Bažnyčioje sutinku Dievą, pagydau, sutvirtinu sielą., nes gyvenimas visiems atneša įvairių sunkumų... Tad dabar, kai siautėja visi tie covid dalykai - per daug jau pykčio ir susiskaldymo.
Įneškime šiek tiek draugiškumo ir meilės į vienas kito gyvenimus, tada nebereiks bėgti į parduotuves pirkti dovanėlių per Kalėdas ir gimtadienius, nes geriausia dovana - tai Meilė, kuriai nereikia specialių progų. Iš kur galiu kažką kalbėti apie Meilę? Na pats labai myliu Dievą. "Kaip gali mylėti tai ko nematai" - kartą paklausė geriausia draugė, kuri pažįsta mane nuo vaikystės. Na, nors ir nematau, bet kiekvienu savo būties kvėpsmu, kiekviena gerumo pasitaikančio gyvenime akimirka, kiekvieną sekundę, kai gera, kai sunku - jaučiu, ir sveikas protas tą byloja, kad yra Kažkas.
Pavalgydini mane Gyvenimu
Ir esu gyvas.
Duodi man pintinių –
Ten amžinas maistas.
Iš jų Dangų imu,
Kad netapčiau niekas.
Tai labiau skanu –
Kai yra draugas:
Dalintis sielų penu –
Į Dangų Kelias tikras.
Draugą Dangui laimiu,
Meilė – tikėjimo išpildymas.
Šiuo Keliu nueiti sunku...
Mylėk Artimą, 2020-12-02.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-01-16 08:09:50
Dievui tikrai nieko daugiau nreikia, tik mūsų mylinčios širdies. O ko reikia žmogui, sunku pasakyti. Dabar vyksta nesuvokiamos protu lenktynės į niekur. Baisiausia,kad tų važnyčiotojų gausybė ir jų nesulaikys nei maras nei badas nei karas, tokia jų padermė.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-01-15 21:04:53
Nuoširdžios ir dvasingos eilės.
Nesuprantu tų, kurie puola ir kritikuoja Bažnyčią. Išvada: pasukom atgal, o kur - nežinia. Praradom toleranciją turintiems kitokią nuomonę negu mūsų.
Fragmentas B. Brazdžionio eilėraščio " Žmogaus golgota".
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
(Iš interneto)