Santrauka
Kartais mūsų prisiminimai, malonios patirtys ir akimirkos neleidžia mums žengti į rytojų, į naują dieną, pasitikti savo ateities.
Dažnai mes nenorime paleisti to, kas jau BUVO. To, ko jau NEBĖRA šiandien, čia ir dabar.
Labai dažnai mums sunku žengti žingsnį į rytojų, paimti iš naujo rašiklį į savo rankas ir tęsti savo gyvenimo istoriją, nes mes gyvename savo praeitimi ir šventai tikime, kad ta praeitis yra mūsų ši diena, ši valanda ir ši akimirka.
Netgi labai dažnai mes šventai tikime, kad mūsų praeitis sugrįš ir mes vėl džiaugsimės prisiminimais... Taip, prisiminimais. Mes prisimename tai, kas įvyko. Prisiminimai nevartojami esamuoju laiku.
Retai, mes išdrįstame pripažinti, jog mūsų praeitis gali tampi sunkumu iš naujo džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti grynu oru ir mėgautis tuo, ką mes veikiame gyvenime.
Tačiau visada kiekvienas iš mūsų turime išmokti paleisti savo praeitį tam, kad galėtume suprojektuoti savo ateitį. Sukurti tai, kas BUS. Tai, kas dar tik įvyks. Ir gyventi nebe prisiminimais, o nauja viltimi.
Ir lai ta viltis tampa motyvacija iš naujo švęsti gyvenimą.
Santrauka
Jei gailiesi, ženk žingsnį tam, kad atsiprašytum.
Jeigu išgirsti nuoširdų atsiprašymą, ženk žingsnį tam, kad atleistum.
Santrauka
Grįžtu po ilgesnės pertraukos su nauju kūriniu. Subrandintas jausmų.
Vis tik kiekviena skaudi patirtis mums suteikia ir gerų pamokų, galimybę vėlei pažvelgti į save, į mus supantį pasaulį.
Klajoju ieškodamas ir toliau, o kol kas... Kol kas rankose milijardai nuvytusių žiedlapių, kurie kadais iš tiesų buvo purpurinio aksomo švelnumo.
Gaila, kad kelnėse kišenių nėra. Tenka žiedus talpinti delnuose.
Gaila, tačiau keliaujant jie nenumaldomai barstosi pažeme.
Apmaudu, kad tai nebus laiminga Jonuko ir Grytutės pabaiga.
Ši pasaka be laimingos pabaigos, nes princas taip ir nesuras išbarstytų mano žiedų, kurie padėtų mane surasti.
Kūrinys eksperimento formato.
Sintaksė suformatuota taip kaip pageidavo mano jausminė būsena.
Daug liepiamosios nuosakos, kuri sustiprina emocinę eksperimento liniją.
Dėkoju skaičiusiems už dėmesį.
Santrauka
Tik tuomet, kai užgęsta pati ryškiausia žvaigždė danguje, imi ir pastebi, jog ji nebešviečia. Tik tada, kai netenki, imi vertinti, branginti ir gailėtis. Stiprybės ir sveikatos Tau, mano mylima močiute. Tikiu, kad netrukus sugrįši namo ir galėsiu daug sykių pasakyti, kaip stipriai Tave myliu.
Santrauka
Padėka arbatai, kurią pagaliau su pasimėgavimu gurkšnoju be cukraus.
Santrauka
Poetinė improvizacija. Stilius, kurį tobulinu Saturne, prie magnetinių krioklių. Į Žemę siunčiu naujausią darbą.
Skaityti, bet neliesti. TAVO, HIMMEL.
Santrauka
Ačiū Tau, mylimasis, Liepsnele.
Santrauka
Tai — mano emocinė eksperimentinės poezijos išraiška.
Santrauka
Kai jausmai prislopina mano kvėpavimą ir nebeleidžia raiškiai regėti, aš sakau žodžius, kurie šįkart skirti BELYČIAM kūnui.
