Vėjavaikiškai
   šiltas lietus,
   apnuogindamas mėtų žydėjimą
   ir staiga supykusios bitės —
   klaidingas sudėties veiksmas...
   ...kai žvilgsniai
   žvaigždžių liepsnojimą,
   gurkšnojantys flamingai
   nubiro ant bedugnių kraštų,
   po lybybės ženklu —
   priešaušrio gausmas
                                 skambėjus,
                                 skambant ir
                                 nuskambėjus
   apelsinmedžių ošimui,
   tarytum grėsminga lavos versmė
   akmenimis tapę žaibai
   apnuogino kaštonų žiedų suvarpytą
   ežerą, į kurį
   nebijau įbristi
              prasmegti,
              glostydamas
   girgždantį vandens deguonį
   jei atsargiai
   krištoliniais delnais
   paliesti visgi išdrįsiu
   aštuonių rajų geluonis
   nors akimirką,
   nuodams išplitus ląstelių gelmėse,
   išvydau akacijų šlamėjimą
   ir du besimylinčius pitonus
   po lygybės ženklu —
   asimetriška euforija
   ir vėl nusišypsojusios bitės
   iš grublėto dugno,
   šimtamečių klevų lapų apsupties,
   į stratosferą
   pakylės glamonių nukantintą kūną
   su plakančia šalčiu širdimi
   leisk įaugti palaiminimu
   įleisti raunonuos horizontuos
   šaknis —
   aštuonios geluonimis
   užgimusios gyvybės —
   atimties paklaida
   be galimybės
   ant lūpų
   aptikti
   išdžiūvusį nuodų lašą —
   Plutone vasaros naktį
   sužydėjo paskutinė tamsa