Kaip šalti ir skaudžiai pažįstami
švelnių delnų prisilietimai
ant ilgesio nukankinto kūno krūtinės,
taip trys mililitrai drėgmės
su žiupsneliu cinamono,
trupančiu ant pavasario nakties fragmentų.

Trys miligramai rudojo cukraus,
nuodėmingai saldus šlakelis medaus
Tavo arbatos puodelyje
garuoju žaisminga pikantika –
pažvelk į mane, įsižiūrėk į banguojantį,
garuojančio fosforo ir vandens
samplaikos tūrį –
du vandenilio atomai ir deguonies
]virsmas skysčiu;

Kaip vakar
stebint laukinių pegasų poravimąsį
tyčiomis žvilgtelėjau į Tavo juodraščių
puslapius –
klaidingą gramatiką ir rišlumo stoką –
neasmenuojamoji dalyvio forma,
praleista tarinio jungtis,
būtasis dažninis laikas
Ir daugtaškių gausa –
galbūt, neišdrįsai aviečių arbatos gerti
be cukraus?
Tai – magiška, lyriška, įtaigu ---

--- Paklydęs Tavo įgeidžių pinklėse
Tu ir aš – dvi medūzos,
kurios kadais
tirpsant ledo lytims,
rasojant šaltam pavasario rytui,
besimėgaudami kramsnojant tylą,
sugebėjome
sutapatinti save su trimis litrais
gyvybės ant citrinų žiedų purkų.
Ir nelieka Tau nieko kito
Tik lėtais gurkščiais išgerti cinamonu
padvelkusį aromatą,
suknežinti oro tūrį aplink mus,
ištrinti veiksmažodžio
būsimąjį laiką,
Kol pabaigsi rašyti laišką
be padėkos,
be parašo ir nuorodos į adresatą –
kai Tavo prisiminimai dulkės nebūtimi,
aš sužaluosiu BŪTI,
bazilikų apsuptyje
dar kartą garuoti Tavo arbatos puodelyje.

Tik sakyk,
kaip Tu įstengsi pakelti šaukštelį nuo samanų,
Jeigu laukinės bitės neaplankys mano žiedų?