Santrauka:
Kartais mūsų prisiminimai, malonios patirtys ir akimirkos neleidžia mums žengti į rytojų, į naują dieną, pasitikti savo ateities.
Dažnai mes nenorime paleisti to, kas jau BUVO. To, ko jau NEBĖRA šiandien, čia ir dabar.
Labai dažnai mums sunku žengti žingsnį į rytojų, paimti iš naujo rašiklį į savo rankas ir tęsti savo gyvenimo istoriją, nes mes gyvename savo praeitimi ir šventai tikime, kad ta praeitis yra mūsų ši diena, ši valanda ir ši akimirka.
Netgi labai dažnai mes šventai tikime, kad mūsų praeitis sugrįš ir mes vėl džiaugsimės prisiminimais... Taip, prisiminimais. Mes prisimename tai, kas įvyko. Prisiminimai nevartojami esamuoju laiku.
Retai, mes išdrįstame pripažinti, jog mūsų praeitis gali tampi sunkumu iš naujo džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti grynu oru ir mėgautis tuo, ką mes veikiame gyvenime.
Tačiau visada kiekvienas iš mūsų turime išmokti paleisti savo praeitį tam, kad galėtume suprojektuoti savo ateitį. Sukurti tai, kas BUS. Tai, kas dar tik įvyks. Ir gyventi nebe prisiminimais, o nauja viltimi.
Ir lai ta viltis tampa motyvacija iš naujo švęsti gyvenimą.
Tu atnešei gaivą
į vėsų rudenį,
į laukinių gulbių paliktą,
šalčio ir išgąsčio sukaustytą,
žaižaruojantį melsvą ežerą,
kurį prieš tviskantį vidurnaktį
suvarpė žvaigždžių spindesys,
palytėjo vapsvų malda,
kuriame pasiklydusios aušros;
kai birželio naktys dvelkė medumi,
kuomet šniokščiančiuose vandens pursluose
lėtai liepsnojo chromosomos —
išduotos, suklaidintos, suvilgytos kalte,
virš sudraskytų voratinklių,
kur deguonies stygius — bausmė
už nebylų žvilgsnį,
prižadino šnabždančią tylą —
išduotą, suklaidintą, suvilgytą viltimi;
ir vos po kelių sekundžių,
po rudens naktyje užgimusios šalnos
ant suskilusios dirvos plutos,
kur kadais praskriejo minotaurai,
--- atimdami dobilų gyvastį,
plukių drebėjimą,
palikdami rūko gausmą
ryto aušroje ant samanotų akmenų
sudilusius drugių žvilgsnius ---
paliko man plazdėjimą širdies,
kurią vėsų rudenį
į laukinių gulbių paliktą,
šalčio ir išgąsčio sukaustytą,
žaižaruojančio melsvo ežero deltoje
palytėjo tauri atgaila,
o kai meldžiamu šalčiu pritvinkę,
sodrūs, šermukšnių girios papėdėj
tyvuliuojantys ūkai
ant gležnų dobilų žiedų,
sukryžiuotais su kančia,
išraižys mano ašarų švytėjimą
Tu visuomet atmink
tai nebuvo Saulės šviesa,
tai nėra laukiančių lakštingalų ilgesys
ten, kur žibučių žieduose
voragyviai gailiai trupino
mirusių vapsvų atodūsius,
ūko nasruose
šaltis mito
miegančia aklų pelėdų malda
tai nebuvo Saulės šviesa
ir Tu
nesi
savęs atspindys
manyje
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-11-11 09:43:03
Skaičiau ne kartą. Komentarą suformuluoti sunku (tai geriau gal ir nerašyti nesąmonių :D), bet kai ką pasakysiu.
Patiko. Patinka braižas. Konkrečiai šiuo atveju – ir pakankamai aiškus siužetas (t. y. minties gija), ir kartu viskas nuostabiai besiužetiška, galima išjungti logiką ir pasiduoti tiesiog pojūčio tėkmei. Taip įsivaizduoju poeziją.
(Tenebus priekaištas pastaba, kad visgi kai kur kliuvo įvardžiavimas: kuris, kuriame, kurią... ir neperprantu, nepajuntu linksnio sukryžiuotais).