Tu atnešei gaivą
į vėsų rudenį,
į laukinių gulbių paliktą,
šalčio ir išgąsčio sukaustytą,
žaižaruojantį melsvą ežerą,
kurį prieš tviskantį vidurnaktį
suvarpė žvaigždžių spindesys,
palytėjo vapsvų malda,
kuriame pasiklydusios aušros;
kai birželio naktys dvelkė medumi,
kuomet šniokščiančiuose vandens pursluose
lėtai liepsnojo chromosomos —
išduotos, suklaidintos, suvilgytos kalte,
virš sudraskytų voratinklių,
kur deguonies stygius — bausmė
už nebylų žvilgsnį,
prižadino šnabždančią tylą —
išduotą, suklaidintą, suvilgytą viltimi;
ir vos po kelių sekundžių,
po rudens naktyje užgimusios šalnos
ant suskilusios dirvos plutos,
kur kadais praskriejo minotaurai,
--- atimdami dobilų gyvastį,
plukių drebėjimą,
palikdami rūko gausmą
ryto aušroje ant samanotų akmenų
sudilusius drugių žvilgsnius ---

paliko man plazdėjimą širdies,
kurią vėsų rudenį
į laukinių gulbių paliktą,
šalčio ir išgąsčio sukaustytą,
žaižaruojančio melsvo ežero deltoje
palytėjo tauri atgaila,
o kai meldžiamu šalčiu pritvinkę,
sodrūs, šermukšnių girios papėdėj
tyvuliuojantys ūkai
ant gležnų dobilų žiedų,
sukryžiuotais su kančia,
išraižys mano ašarų švytėjimą
Tu visuomet atmink

tai nebuvo Saulės šviesa,
tai nėra laukiančių lakštingalų ilgesys
ten, kur žibučių žieduose
voragyviai gailiai trupino
mirusių vapsvų atodūsius,
ūko nasruose
šaltis mito
miegančia aklų pelėdų malda

tai nebuvo Saulės šviesa
ir Tu
nesi
savęs atspindys
manyje