Aš nužengiau per toli –
Nejusti ant rasotų antakių
Degančio rūko pelenų
Lyg būtumėm užgimę,
Miegančio voro pinklėse –
Tu – gyvas, Tu – laisvas, Tu gali plasnoti ******

****** Plačiai atmerkęs akis,
išskleidęs savo sparnus,
pamiršęs baimę paskęsti
oazėj pilkšvų atspalvių fone,
kai ruoniai suskubs į pietus,
iš gilių upių versmių
suskubs aidėti
gailūs, sodriai skambantys
oro tarpuose,
vandeniliui besijungiant su deguonimi –
paliktų varnų klegesiai
Tu – miręs, Tu – įkalintas, Tu gali prabusti******

****** iš švelniai aštrių atgarsių šurmulio,
kai žvilgsniai įsismelks į Tavo
trisdešimt antrąjį chromosomų rinkinį,
aš pavogsiu Tavo akių šviesą,
susmegsiu ant Tavo lūpų,
kuriose dūlės žaižaruojantys,
degančio rūko pelenai;
atimsiu iš Tavęs
Saulę,
auštantį Mėnulį,
išsinešiu Tavo kūno drėgmę
palikdamas Tau naktį,
kada sapnai trupa iš samanų,
kada rugiagėlių šlamėjimas
nugarmės į miegančių driežų ramybę;
aš įsismelksiu į Tavo širdį
lėtai užverdamas duris
į melsvai violetinius mūsų prisiminimus,
kai keturi delnai,
sąveikaudami su rugiagėlių sąlyčiu,
virpėjo iš baimės įsidilginti
supykusių kamanių žvilgsniais –
Tavo sielos gilumoj
pavirsdamas helio atomu
priglusiu švelniai prie krūtinės.

(Tu gyvas, laisvas, galintis išskleisti sparnus -
Aš laisvas, gyvas, saugantis mūsų kvatojimus)

Virš kasdienybės
Netekus šalčio pojūčio
nejausti baimės plasnoti
ten labai aukštai, virš kalnuotų slėnių
mes išmoksime laukti,
trokšim atsiprašyti;
plonu lynu vingiuojantys
geltono rudens atspindžiai
nublanks prieš mudviejų
skaidrioje Mėnulio upėje brandintą,
lūpose užgimusį

virpant delnams,
plakant širdims

pasiryžimą atleisti.