Santrauka
Bet juk kaukė, kad ir kokia ji bebūtų, vis dėlto yra padaryta Iš Esmo ir juslumo, todėl kaukių keitimas nekeičia pamatinės būklės. Jokia kaukė negali atitikti mano pamatinės būklės šioje Žemėje — būti Niekio įkaitu.
A. Šliogeris „Kasdienybės metafizika“, psl. 307
Santrauka
Vis tiek mums reikia tam tikro absoliuto, tam tikros tikrovės, didesnės už žmogų, nors konsoliduoti bendrijos galbūt nepavyks, bet patirti džiaugsmą dėl santykio su absoliutu verta, ir tai galėtų įveikti visuomenėje tvyrančią baimę, nusivylimą, susvetimėjimą. Šio teksto autoriui absoliutas yra „Visatos vyksmas“.
Augustinas Dainys „Bendrija ir absoliutas“; „Šiaurės Atėnai“
Santrauka
O siela, rojaus šmėklų ir sapnų,
Kaip su tikrove jūs negiminingos!
Kas bendro tarp vaiduoklių praeities dienų
Ir šios minios negailestingos?..
F. I. Tiutčevas, vertimas Juozo Macevičiaus
Santrauka
Dėl to žmogui duota pavojingiausia gėrybė – kalba, idant liudytų kas jis yra.
Friiedrich Holderlin
Mintis pasakyta yra melas. F. I. Tiutčevas
(Pažodinis eilėraščio „Silentium“ eilutės „Мысль изреченная есть ложь“ vertimas.)
Santrauka
Tolumon įsismelkusi artuma nesuteršia ir negadina tolumos,
bet artumoje dalyvaujanti toluma tarsi pelynai apkartina artumos
taurėje putojantį saldybės nektarą. Akivaizdu, kad tas pelynų
nuoviras pagamintas iš kalbos, nes toluma duota tik kalboje,
o artuma — tiesiogiai matomuose bekalbiuose daiktuose.
Arvydas Šliogeris „Kasdienybės metafizika“, psl. 49
Santrauka
Vergilijus „Eneida“, antroji giesmė, Trojos žlugimas
40 Lydimas pulko žmonių, į priekį visų prasiskverbęs,
Laokoontas antai nuo tvirtovės bėga uždusęs,
Šaukdams iš tolo: „Koks pamišimas, vargšai trojėnai!
Tikite, priešai pabėgo, ir manot – bus be apgaulių
Dovanos kokios danajų? Taip jūs pažįstat Uliksą?
45 Gal šioj medžio pily sulindę slepias achivai,
Gal jie mūrams paimt pastatė prietaisą tokį:
Iš jo galės žvalgyti namus ir sliuogti į miestą,
O gal kitokia klasta. Netikėkite arkliu, trojėnai!
Šis ten ar tas, aš danajų bijau, ir dovaną duotas“.
195 Taip mes patekom į pinkles. Gudraus, klastingo Sinono
Žodžiais šventai patikėjom, ir ašarų dengiamas vylius
Paėmė Dardano sūnus, kurių narsusis Tididas
Nei larisietis Achilas nestengė niekaip įveikti,
Tūkstančiu plaukę laivų ir dešimt metų kariavę.
Albertas Einšteinas:
Begaliniai yra tik du dalykai:
Visata ir žmonių kvailumas.
Bet dėl Visatos nesu tikras.
Santrauka
Mirtis per silpna, kad galėtų Jį iš manęs atimti. Gyvenime būna klaidų, kurių nei krauju nebeištaisysi. Baisiausia, kad ta klaida žalojo artimo, brangaus žmogaus gyvenimą. Mes sielose niekada nebuvome išsiskyrę. Mūsų jausmas buvo tyras, šventas. Jis lydėjo mus visą gyvenimą ir išliks tol, kol aš gyvenu. Susitikę apie tą sieloje paslėptą brangakmenį stengėmės nekalbėti. Tai buvo mūsų paslaptis, bijojome prie jos prisiliesti. Tai buvo paslaptis ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Abu mes nešėm kaip Saulę savo Meilę gyvenimo keliu šventą, tyrą tik mums vieniems žinomą, ir išeis Ji ne į kapus, bet pakils ir pasiliks dausose. Šis jausmas neturi būti užkastas kapo duobėje. Milė
Mile,
Nupiešiu pavasarį, saulę ir žodį.
Nupiešiu gėles ir Tave tarp gėlių,
Nupiešiu tau plaukus kedenantį vėją,
Pasenusį kaimą, lojimą šunų.
Vytautas
Skiriu Milei ir Vytautui
2010 03 19
