skaitau eilinį kartą...taip...tai yra išdabinta Artuma
 

Turiningas, įdomus įrašas skaityti, o perskaityto (beje, ir ne kartą asmeniškai permąstyto) supratimą galiu apibūdinti maždaug taip: kažko, ką nujaučiu, tikiu esant, neišreiškiamumas žodžiu.
 
Bendravimas su tuo, kas anapus manęs, galimas mąstant ir tikint Juo be išlygų vien minčių, vadinasi, kalbos, ženklų pagalba. >
na, jeigu iki minčių... nes kalbos ženklai jau kiek žaboja mintį; kita vertus – taip, mintys plauko kalbos ženklais...
 
Apie sielos nuostabą.
Galbūt vienintelė poetinė kalba sugeba Artuma išpuošti Tolumą, ir Ji tampa artima ir pažįstama, be išlygų žmogiška, poetas bekalbę sielos nuostabos būseną sugeba perteikti visiems suprantamais ir prasmingais žodžiais. >
galbūt, bet nebūtinai... nors žodžiai tarsi visiems suprantami, bet tai, ką išreiški, taip dažnai nerezonuoja, taigi nebūtinai kitam artima ir pažįstama... kitų nuostabos yra kitų nuostabos, taigi artumos ir tolumos skiriasi... (nors, kiek suvokiu, jusliškai nepasiekiama Toluma viena visiems).
Įkaitas, taip.