lemtis
nuskambėjo nužvangėjo
dalgis
per žalią pievą
jau atbrenda
be takų takelių
ruduo dosnus beturtis
spalvas iš laimių
išvogęs barsto
liūdesiu nuauksintas
drobules
nurūdijo smilga
lieknoji smilga
prie kelio
ilgai stovėjusi
viltim vagojo
veidelį į žemę juodą
šakneles į gruodą baltą
vagą prie vagos
dėliojo
viltimi dangus palaistė
Ražas
2017-06-01 16:53:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2017-06-03 18:26:47
Betgi aš ne smilga, pagalvojo Algirdas, ir ąžuolo šaknimis vis giliau giliau.
–Egi, Pranuci, –, šaukia - kaip tu manai? jeigu mudu dar po klebonišką?
– Gerai manau, Algirdai. Į sveikatą. Ir būk drūtas. Tai dabar svarbiausia.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-06-02 04:28:11
Kaip teisingai pasakyta – kai jau visa, vaga po vagos, pasėta, pasodinta, ne šventu lietum dangus palaisto – viltim. Ir mūsų nuovargį.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-01 20:07:14
graudi tokia lemtis...dar nesinori rudens
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2017-06-01 19:40:06
toks savas savas pojūtis- visą parą per sužaliavusią vasarą