Norėčiau nesutikti, kad  "kaukių keitimas nekeičia pamatinės būklės". Kai kuriuos žmones veikia aplinkos pasikeitimas arba gal mėnulio fazė ir tada gali kardinaliai keistis žmonių nuotaikos bei elgesys. vienu momentu gali jie būti švelnūs, spinduliuoti gėrį, o kitu momentu būti įtūžę ir net grėsmingi,todėl bus skirtingos ir kaukės. Ypatingai nuotaikų pasikeitimus galima pajausti pas žmones gimusius dvynių zodiako ženkle. Patyriau ant savo kailio.
Bandžiau surasti Jano Keturveidžio (Ianus Quadrifrons) savybes, bet nepavyko, neskaitant to, kad matyti jo veidai atsukti į visas keturias pasaulio šalis.

Tam tikru kampu galima įžvelgti vėlgi Įkaito liniją (temą).
Pritariu aiškiai, suspaustai pirmajai pastraipai – tam, kas brūkšnyje tarp datų.
Pritariu, kad individas kūdikis – Galimybė, bet dar neišsipildžiusi.
Ir šią vietą išskirčiau (sau) kaip esminę (tik, man rodos, reikia kai ką patikslinti): Bekalbę Atskiro sielą užgožia, nustumia į ją antraeilį, dažniausiai kaip nereikšmingą, net kenkiančia šia vyksmui vaidmenį žmogaus sąmonė, absoliučiai kalbanti, bet „nematanti“, bet gebanti išeiti iš absoliučios čia ir dabar, kurią vadiname „kasdienybe“, peržengti ją ir atsirasti už supančio juslinio pasaulio ribų, technologinio pažinimo įrankiu įsiskverbti į nedalomą Atskiro atomą,  atrasti, įvardinti jame jo dalis. Šiais judesiais sąmonė įvardija savo mašininę prigimtį, ją, kaip ir bet kurią mašiną, galima tobulinti, nepasiekiant absoliučios tobulybės. Sąmonė — abstrakčiosios kalbos įrankis, visuotinybės įkūnijimas, tikėjimo, mąstymo pagrindas, užgožiantis čia ir dabar matančią bekalbę sielą.
 
Bendrai mintis išvesta, nors dėstymas sunkus.
Žano Bofrijaro ištaros sumėtė. Bandau atsakyti į klausimą, ar visi individai puoselėja slaptą potraukį atsikratyti savo idėjų, savo pačių esmių, kad galėtų plisti visur, tuo pačiu metu perkelti save į kiekvieną kompaso tašką.
Jei energijos (atomų?) plismo požiūriu... Ir „Ekranas“, „Tikrovė“ leidžia įsivaizduoti, kad taip.

Kaukes suprantu kaip socialines, edukacines bei įvairiausias savadarbes...
Komentuojant gresia keisti įsivaizdavimai, bet savo sąmonės viražuose aptikau ir prielaidą, kad sąmonė (jos diktatas, kalba) nėra vien gėris. Mašininė prigimtis, įrankis... tobulinama iki brūkšnio pabaigos ar?..
Ir niekas nieko apie kitą nežino. Kokia ta pamatinė būklė? 

Leiskite papurkštauti iš nepatikliosios pozicijos. Kai kada paskutinis brūkšnys tarp atminčiai į akmenį įrėžtų datų yra galimybė užsidėti daugiau kaukių, negu nešiojo gyvas individas. Atsiribojimas, apsibrėžimas kaip savęs teigimas gal vienintelis būdas neištirpti terpės valioje, poveikyje. Tiesiog tą menką laiko akimirką pabūti tokiu minčių ir jausmų deriniu tokiame kūne. Išsakytame ar ne - kitas reikalas. Ne visi nori būti įvardinti, iškalbėti, būti aiškūs ir žinomi. Teorinės prielaidos daro daug nuklydimų dėl apibendrinimo to, kas nesibendrina...Ar neteko matyti rodomo pavyzdžio, kuris ne patvirtina taisyklę, bet ją paneigia? O tekstas man labai patiko dėl ilgos vertikalės ir plačios horizontalės. Labai dėkinga.