Žmogaus kelio pabaigą, kai jo kūnas grąžintas motinai Žemei, antkapyje Didįjį „TARP“ žymi  tarp datų, pradžios ir pabaigos, brūkšnys, tarsi užbraukdamas buvusio esmingą nueitą ir skirtą kelionę Žemėje, neįvardinantis jos kokybės ir kiekybės. Kas pasiliko iš šio didžiojo klaidžiojimo, mena gyvieji laikinoje atmintyje.  Mena, bet nežino, koks iš tikrųjų Jis buvo absoliučios bekalbės sielos akimirką. Bekalbės, išgyventos sielos akimirkos taip ir pasiliks paslaptyje. Tiesa, šias akimirkas buvo bandyta išsakyti kalba, nors tarp to, kas išsakyta, ir bekalbės būsenos žioji praraja. Šio didžiojo žmogaus  „TARP“ atitikmuo — gyvybės kelias, trumpalaikė žmogaus egzistencija Žemėje. Iš Nežinios, Nebūties gyvybės krešuliu atgal į Nebūtį, Nežinią. Užbrėžtos ribos, kurių žmogus kaip juslinė būtybė negali peržengti.
   Pirmoji ribinė stotelė — individualus (atskiras) nedalomas bekalbis gyvybės gniužulas. Individas — (daiktavardis) substancinis Atskiras  nedalomas gyvasties atomas, belaikis, esantis besąlygiškai čia ir dabar, kuriam nėra nei pradžios, nei pabaigos. Lietuvių kalba šį  žodį lot. „individum“ — „individas“  priskiria būdvardžiui ir išskleidžia: „atskiras,—  adj.(3b) 1. Kiekvienas savarankiškai egzistuojantis organizmas. 2. Atskiras žmogus, asmuo.“ Su pirmuoju teiginiu be išlygų tenka sutikti, o štai antrasis pažadina abejonę.  Žmogaus kūdikis turi įgimtas  galimybes tapti kokybišku, pilnaverčiu žmogumi absoliučia šio žodžio prasme, nors pasitaiko ir prigimtinių išlygų. Galimybė, bet dar neišsipildžiusi...  Svarbiausias skirtumas tarp būsimo žmogaus ir kūdikio yra tai, jog jis bekalbis ir nedalomas, t. y. neįvaldęs pagrindinio žmogaus išskirtinio įrankio — kalbos. Štai ir antrasis  Didysis TARP:  tarp gyvos bekalbės nedalomos būtybės ir kalbančios būtybės — žmogaus, asmens, piliečio, tikinčiojo, profesoriaus, santechniko, t. y. socialiai atliekančio tam tikrą  funkciją, pareigą. O ar gali būti kažkoks „bendras, visuotinas“ žmogus, asmuo ar asmenybė?  Kai Atskiras (individum) — vienintelis. Akivaizdu, pirmoji kūdikio juslė — matymas, aišku, jis jaučia alkį, šaltį, jam stinga to betarpiško motinos kūno, tiksliau sakant, jau veikia  suteiktos Nežinios,  Absoliuto,  Absoliučios Transcendencijos, galių, esančių anapus  žmogaus, dovanos — juslės, tiesa, žmogaus  kūdikio juslės neprilygsta kitų gyvų individualių būtybių juslėms, nors, kūdikio ugdymo ir virsmo eigoje į žmogų — asmenį, subjektą ir asmenybę, jos tokios ir išlieka, užtat Jis išsiskiria iš kitų žemiškų būtybių savu intelektu, kartais vadinamu šeštąja jusle, tiksliau, sąmone, t. y. pagrindine ir išskirtine savo galia — kalba. Juslinio nedalomo gyvo individo pagrindas  — štai šitą juslinį daiktą matanti bekalbė siela, kuri apibrėžia individo laisvę, gyvojo individo  egzistenciją, ir jis įsibūna tik kaip „kalbanti“ bekalbė „savarankiška“ būtybė (čia aš apie žmogaus kūdikį, o nežmogiškos gyvos būtybės yra kalbančios bekalbės ir savarankiškos). Gyvo nedalomo bekalbio Atskiro — žmogaus kūdikio įvyksta jo sužmoginimas, t. y. vadinamasis edukacijos procesas (auklėjimas, lavinimas, švietimas), t. y. suteikti jam tam tikras žmogiškąsias savybes, pareigas, pritaikytas žmogiškosios visuomenės poreikiams. Bekalbę Atskiro sielą užgožia, nustumia į ją antraeilį, dažniausiai kaip nereikšmingą, net kenkiančia šia vyksmui vaidmenį žmogaus sąmonė, absoliučiai kalbanti, bet „nematanti“, bet gebanti išeiti iš absoliučios čia ir dabar, kurią vadiname „kasdienybe“, peržengti ją ir atsirasti už supančio juslinio pasaulio ribų, technologinio pažinimo įrankiu įsiskverbti į nedalomą Atskiro atomą, atrasti, įvardinti jame jo dalis. Šiais judesiais sąmonė įvardija savo mašininę prigimtį, ją, kaip ir bet kurią mašiną, galima tobulinti, nepasiekiant absoliučios tobulybės.  Sąmonė — abstrakčiosios kalbos įrankis, visuotinybės įkūnijimas, tikėjimo, mąstymo pagrindas, užgožiantis čia ir dabar matančią bekalbę sielą. Žmogumi neįmanoma tapti be žmogiškosios bendruomenės, tad savo Atskirą tenka dalinai, o kartais be išlygų  paaukoti visuomenės labui. Anot F. Nyčės, tapti Antžmogiu... Nevertinu šio sužmoginimo proceso, gerai tai ar blogai, tik konstatuoju ribas, žyminčias Didįjį „TARP“ — atskiros gyvos bekalbės būtybės ir žmogaus, asmens, asmenybės, subjekto, „TARP“ bekalbės matančios sielos ir kalbančios, tikinčios, mąstančios sąmonės. Žmogui nelemta peržengti šių ribų čia ir dabar, nors „socialinėmis konstravimo technologijomis“ per visą taip vadinamą žmogaus istoriją buvo bandoma peržengti žmogaus prigimtį, t. y. sukurti „naują žmogų“, absoliučiai pritaikytą vyraujančiai ideologijai, vyraujančio ir valdančio elito reikmėms. „Žmoguje yra kūrinys ir kūrėjas, jame yra materija, kažkas neišdirbta, molis, purvas, beprasmybė, chaosas, tačiau žmoguje yra ir kūrėjas, audėjas, kūno tvirtumas. <...> Taip žmonės priėjo prie dabartinės būsenos, kurioje gyvas ir aktualus menas prasideda klausimu: ką dar galima sugriauti, kokius mitus paneigti, kokius pagrindus suardyti“ (F. Nyčė „Sfinkso mįslė“). Tenka prie F. Nyčės „kūrėjo, audėjo, kūno tvirtumo“ pridėti  „griovėjas“, „naikintojas“ absoliučia šių žodžių reikšme. Ar dar yra Žemėje panašus „Sfinksas“? Paklausiau ir susimąsčiau?.. Už gyvybės ribų — TAIP... nors šiuolaikiniai ateities spėjikai sako: jei žemėje išnyktų žmonių rūšis, šimtmečio bėgyje išnyktų visi žmogaus pėdsakai Žemėje. Spėjikai remiasi Černobylio avarijos užterštos vietovės monitoringu. Patys mažiausi gyvybės atomai — mikroorganizmai atliktų savo misiją... galbūt teisūs Rytų išminčiai: „pasaulis yra maistas...“
Didieji, absoliučiai žmogiškieji „tarp“: gėrio ir blogio; laisvės ir vergijos; grožio ir bjaurasties; mano ir mūsų; aš ir kito... žmogiškumo ribos, tarp jų, jau įgytų, įsteigiama žmogaus, asmens ar asmenybės ne tik socialinė, bet ir Atskiro žmogiškosios savybės, toldamas nuo savo atskirumo: „gyvenu pagal principus ir aš privalau“, naikinu savo vientisą nedalomą atskirą sielą kaip duotį, užpildau ją kalba — sąmonės diktatu, pertvarkau netgi kūną, kaip prigimtinį gyvybės gniužulą, neturinti dalių, tampu tuo, kuo noriu, nesuvokdamas, kas iš tiesų esu: „Ar negali būti, kad visos sistemos, visi individai puoselėja slaptą potraukį atsikratyti savo idėjų, savo pačių esmių, kad galėtų plisti visur, tuo pačiu metu perkelti save į kiekvieną kompaso tašką. <....> Kad pasiektume biologinį ir demokratinį žmonių rūšies tobulumą, viskas bus valdoma genetiškai“ (Žanas Bodrijaras).
Metu žvilgsnį į „Ekraną“, suprantu, jog tai ne Žano ištaros, o „Tikrovė“, mygtuko paspaudimu atsirandu ten, kur net nesusapnavau, galiu tapti tuo, kokio reikalauja Ekranas, kurio įtaka galingesnė už Žano genetiką, nes jos įgyvendinimui reikia ilgesnės trukmės ir materialių pastangų...

* Romėnų mitologijoje Janas (lot.Ianus) — vartų, durų, pradžios ir pabaigos dievas. Vaizduojamas dviveidis, iš to kilo epitetas „dvigubasis“ (Ianus Geminus), kai kur vaizduojamas net keturveidis (Ianus Quadrifrons)  — Janas Keturveidis