Santrauka:
Tėvo didelį puikų ŽYDINTĮ sodą Kauno Žaliakalnyje žudė su dižiausia technika būrys kirtėjų, pjovėjų, traktoristų, buldozerininkų, apsisiautę tokiu juodu įniršiu, kurį vis dar sapnuoju... Vėliau, man Kaune atgavus Tėvo žemės gabalėį ir sutvarkius dokumentus namo statybai, prasidėjo panašus scenarijus, kaip ir toje vyro tėvų buvusioje mūsų atgautoje vaistinės sodyboje. Mat aukštoji valdžia man grąžintą per apsirikimą tą gabalėlį Kaune mano Tėvo sodo buvo sau pasilikus...Tie Kauno reikalai per septynerius metus juos mėginant taisyti, surijo mano visas santaupas namo statybai, viskas pražuvo. O mano kryžiaus kelius apvainikavo VYRIAUSYBĖS ATSTOVO PATARIMAS, pas kurį pagaliau gavau audienciją dėl mano užgrobtos nuosavybės Kaune: – Pasamdykite berniukus, ir jie viską jums sutvarkys, nors jūsų reikalas šimtą procentų teisus, aš nieko negaliu padaryti!!! Tačiu mane jau toks vyriausios Lietuvos valdžios patarimas nestebino, tik pasakiau: – Jei berniukai daro tvarką Lietuvoje, o šalies valdžia visiškai bejėgė, tai tokios valstybės ateities nėra!!! Taigi nužudytos Gimtinės prikelti nepajėgiau...Santrauka:
Kai patekės ilgai laukta Didžioji raudona saulėSantrauka:
Vis tolstam ir tolstam.Santrauka:
Vaikams, anūkėliams...Santrauka:
Ėjimas kai atsimuša kojos įSantrauka:
patsSantrauka:
Tik nesakykit, jog taip jau nebūnaSantrauka:
x x x x x x x