Sako, negeras jis,
Tas skaičius – trylika.
Kiti, girdžiu,
Net jį Judu vadina.
Bet mano valdose jis nuostabiai šviesus –
Norėjau
(o ir noriu),
Kad prie savęs
Mane priimtų tryliktuoju.
Bet va, atėjęs prie motulės kapo,
Atrodo, kuždant ją girdžiu –
Mūs buvo dvylika,
Mūs buvo dvylika.
Iš dvylikos jau dešimt čia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-10-15 22:53:08
Išjaustas! Įdomi pabaiga:-))
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-10-15 22:15:40
liūdnas ir skausmingas eilius.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-10-15 21:15:01
.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-10-15 21:01:23
...tarsi malda...skaudus...o buvo Tos Motulės beveik šventosios...visada prisimenu savo senoles...