Paraštės: Dvylika valandų šviesos
1 Dalis: Atšilę stalai
Didysis Ašigalio laikrodis miesto centre sumušė šeštą valandą vakaro. Tai buvo ne šiaip laikas – tai buvo riba. Dienos žmonėms tai reiškė sunkaus, švyninio nuovargio bangą, kuri užplūsdavo gyslas vos tik saulės diskas paliesdavo horizontą. Biologinis kodas buvo negailestingas: akys pačios merkėsi, kūnas reikalavo klauptis į lovą, o smegenys paniškai grimzdo į gilų, beprasmį miegą iki pirmųjų aušros spindulių.
Dmitrijus, vyriausiasis staklių gamyklos pamainos meistras, skubiai nuvalė metalo drožles nuo darbo stalo. Jo rankos drebėjo iš nuovargio. Ant stalo jis paliko pusiau surinktą dvasinį spaudimo vožtuvą. Jis žinojo, kas nutiks po kelių minučių. Kai jis užmigs, prie šio stalo atsisės kitas vyras – naktinis meistras, kurio veido Dmitrijus niekada gyvenime nebuvo matęs, bet pažinojo jo braižą iš idealiai nušlifuotų metalo kraštų.
Dieniniai ir naktiniai žinojo apie vieni kitus viską, išskyrus jų balsus ir akis. Jie pabaiginėjo vieni kitų darbus, dalijosi tais pačiais butais, tomis pačiomis lovomis, kurios niekada neatšaldavo. Kai dieninis keldavosi iš patalynės, ji dar kvepėjo naktinio žmogaus prakaitu ir tamsa. Tai buvo tobula, slegianti simbiozė.
Tačiau šį rytą, lygiai šeštą valandą ryto, kai Dmitrijus prabudo nuo pirmosios aušros spindulio, dvitaktė sistema sulūžo.
Dmitrijus išlipo iš lovos ir akimirksniu pajuto, kad kažkas ne taip. Oras kambaryje buvo lediškai šaltas. Stalelis prie lovos, kur naktinis nuomininkas paprastai palikdavo rytinę ataskaitą, buvo tuščias. Vietoj jos ant grindų telkšojo tirštas, juodas dvasinis skystis, o iš gretimo kambario – naujagimių izoliatoriaus – pasigirdo garsas, kuris privertė Dmitrijaus gyslas sustingti.
Tai buvo kūdikio verksmas. Garsus, skaidrus ir nepertraukiamas.
Miesto įstatymai buvo griežti: dienos vaikai miegojo naktį, naktiniai – dieną. Tačiau šis kūdikis, gimęs naktinės moters įsčiose prieš pat jai užmiegant, elgėsi baugiai. Dmitrijus įžengė į kambarį ir pamatė vaiką, kurio akys buvo visiškai atviros. Viena akis buvo skaisčiai žydra, pritaikyta saulės šviesai, o kita – visiškai juoda, be vyzdžio, sugerianti kambario prietemą. Vaikas kvėpavo ritmingai, visiškai nejausdamas artėjančio dienos kodo miego. Jis galėjo gyventi abiem rėžimais.
Siaubo elementai užliejo Dmitrijaus protą, kai jis pažvelgė į kūdikio lovelę. Ant medinio krašto buvo baugiai, karštligiškai išraižytas užrašas, kurį naktinė moteris spėjo palikti prieš pat dvasinį užmigimą: „Saugok jį. Jie pajuto jo akį iš tamsos. Jei jie jį paims, naktis niekada nesibaigs.“
Tą pačią akimirką Ašigalio laikrodis lauke suveikė, skelbdamas oficialią dienos pradžią, tačiau miesto gatvėse tvyrojo slegianti migla. Dienos valdžios jutikliai jau užfiksavo anomaliją – vaiko smegenų bangos pulsavo abiem dažniais, siųsdamos signalus tiek į dieninių, tiek į naktinių dvasinius imtuvus. Varžybos dėl šio vaiko prasidėjo dar prieš jam išmokstant ištarti pirmąjį žodį, ir abi pusės buvo pasirengusios peržengti dvylikos valandų ribą, kad jį pasiglemžtų.
2 Dalis: Kreidos ženklai
Dienos saugumo tarnybos, vadinamos „Saulėlydžio sargyba“, visureigiai prie Dmitrijaus namo privažiavo begarsiai, išjungtais varikliais. Buvo vos dešimta valanda ryto, tačiau saulės šviesa pro tirštą miesto smogą vos prasimušė. Ore tvyrojo ta pati slegianti, gelsva prietema.
Dmitrijus stovėjo virtuvėje, rankose gniauždamas šautuvą, kurį pagoniškuose Rytų fronto karuose kadaise naudojo jo senelis. Ant stalo, suvystytas į storą lininį vystyklą, gulėjo kūdikis. Vaizdas buvo kraupus: vaiko žydra akis sekė pro langą slenkančius debesis, o juodoji, nematanti vyzdžio akis buvo įsmigusi tiesiai į tamsų virtuvės kampą, tarsi ten kažkas stovėtų. Kūdikis neverkė. Jis tik ritmingai, žemai dūzgė, o nuo to dūzgimo Dmitrijaus buto radiacija ir elektroniniai prietaisai mirgėjo ir išsijungė.
Sunkios metalinės buto durys sprogo į vidų be jokio įspėjimo. Į koridorių įsiveržė keturi „Saulėlydžio sargybos“ pareigūnai, vilkintys baltais neperšaunamais apsiaustais ir veidrodiniais šalmais, saugančiais nuo dvasinio spaudimo. Jų rankose buvo dvasiniai slopintuvai, skleidžiantys aukšto dažnio spengimą.
„Dmitrijau! Atididuok anomaliją! Tai dienos tarybos įsakymas!“ – per garsiakalbį sušuko būrio vadas, nukreipdamas ginklą tiesiai į meistrą. „Vaikas privalo būti izoliuotas Šviesos institute, kol naktinė pamaina neprabudo. Jo smegenų bangos griauna miesto dvitaktį dažnį!“
„Jis ne anomalija, jis žmogus!“ – rėkė Dmitrijus, bandydamas užstoti kūdikį savo kūnu, tačiau vienas iš pareigūnų jėga nubloškė jį ant žemės. Šautuvas iškrito iš meistro rankų, o jo veidas buvo prispaustas prie šaltų grindų.
Vadas žengė prie stalo, pasiruošęs paimti vaiką, tačiau akimirksniu sustingo. Siaubo elementai užliejo kambarį per vieną sekundės dalį.
Ant sienos, tiesiai virš kūdikio lovelės, kur dar prieš kelias minutes buvo tuščia, pradėjo ryškėti baugūs, stori kreidos ženklai. Tai nebuvo paprasti užrašai – tai buvo naktinių žmonių paliktas dvasinis kodas, užteptas paslaptinga, tamsoje švytinčia chemine kreida, kuri aktyvuodavosi tik tada, kai prie jos priartėdavo stiprus dienos šviesos šaltinis arba sargybos slopintuvai.
Ženklai ėmė plėstis, o iš jų plyšių ant tapetų pradėjo bėgti tiršta, juoda smala, persigėrusi mirtinu naktinių liūnų šalčiu. Kambario temperatūra akimirksniu nukrito žemiau nulio. Kareivių veidrodiniai šalmai pasidengė ledo šerkšnu, o jų dvasiniai aparatai ant diržų pradėjo gergžti ir lydytis.
„Spąstai... Naktiniai paliko dvasinę užtvarą!“ – klykė vienas iš pareigūnų, kai juoda smala nuo sienos su baisiu šlamėjimu užplūdo jo kojas. Vyro balti šarvai akimirksniu pradėjo rūdyti ir trauktis, o jo siela buvo prievarta geriama pačios tamsos. Karys suklupo, jo veido oda per sekundę sukietėjo, virsdama pilku, vaškinio lavono paviršiumi. Jis mirė dar nespėjęs iššauti.
Kūdikis ant stalo staiga pasuko savo visiškai juodą akį į likusius gyvus sargybinius, ir jo žemas dūzgimas virto garsiu, dvilipiu vėlių aidu. Kreidos ženklai ant sienos pradėjo švytėti baugia žalia ugnimi, o iš kambario kampų pajudėjo begarsiai, juodi naktinės pamainos šešėliai, nors iki šeštos valandos vakaro buvo likusios dar kelios valandos. Naktis bandė pralaužti laiko ribą, kad apsaugotų savo vaiką.
„Bėgam iš čia! Pasiimk anomaliją ir traukiamės prie šarvuočio!“ – rėkė sargybos vadas, jėga griebdamas vystyklą su vaiku nuo stalo.
Likusieji gyvi pareigūnai, tempdami kartu ir suimtą Dmitrijų, paniškai išsiveržė iš buto į laiptinę, palikdami už nugaros degančius kreidos ženklus ir juodą purvą, kuris jau rijo visą pastato koridorių. Dienos pajėgos perėmė vaiką, tačiau naktinių žmonių palikti spąstai parodė – tamsos pamaina jau ruošia totalinį atsaką, o kai saulė nusileis, prasidės tikrasis siaubas.
3 Dalis: Prieblandos šešėliai
Šviesos instituto gilumoje – požeminiame, steriliame bunkeryje, įrengtame po Ašigalio laikrodžio pamatais – tvyrojo stingdantis neoninis spektras. Čia nebuvo langų, tik galingos dienos saulės šviesą imituojančios lempos, kurios privalėjo palaikyti dienos žmonių budrumą.
Laboratorijos centre, dvasinių filtrų ir jutiklių apsuptyje, ant metalinio tyrimų stalo gulėjo kūdikis. Mokslininkai baltomis apsauginėmis aprangomis bandė nuskaityti jo smegenų dažnius. Vaizdas vertė šiurpti: vaiko kairioji žydra akis, liesdamasi su neonine šviesa, pulsavo skaisčiu melsvumu, o dešinioji – visiškai juoda – akis su sugeriančiu godumu sekė kiekvieną mokslininko judesį. Jutiklių ekranai nuolat traškėjo ir sproginėjo, kai vaiko žemas dūzgimas pasiekdavo naktinį dažnį.
„Anomalijos smegenų bangos nesileidžia slopinamos“, – drebančiu balsu pranešė vyriausioji instituto dvasinė tyrinėtoja daktarė Elena. Ji karštligiškai spaudė kompiuterio klavišus. „Kuo labiau mes didiname šviesos intensyvumą, tuo labiau aktyvuojasi jo tamsioji pusė. Jis pradeda... siurbti elektros energiją iš mūsų generatorių.“
Šalia jos stovėjo „Saulėlydžio sargybos“ vadas, jo veidrodinis šalmas buvo nukeltas, atverdamas panikos apimtą veidą. „Daktare, darykite ką norite, bet užrakinkite jo naktinį dažnį! Iki šeštos valandos vakaro liko vos pusantros valandos. Kai saulė nusileis, naktinė taryba prabus. Jei jie perims šį vaiką, jie sugebės valdyti ir mūsų dienos valandas.“
Tuo pat metu, vos keli kilometrai nuo instituto, apleistame požeminiame geležinkelio tunelyje vyko kažkas baisaus ir nelegalaus. Naktinių žmonių pasipriešinimo būrys – tie, kurie turėjo prabusti tik po pusantros valandos – klūpėjo aplink juodą metalinę statinę. Jų kūnai buvo paralyžiuoti artėjančio saulėlydžio kodo, rankos vos judėjo, o iš burnų veržėsi tirštas, šaltas garas.
Būrio vadė, naktinė karininkė Mira, drebančia ranka pakėlė prie lūpų stiklinę ampulę su kraujo raudonumo skysčiu – uždraustu dvasiniu-cheminiu preparatu „Somnum-X“. Tai buvo dvasinis nuodas, kuris jėga draskė biologinį kodą, leisdamas naktiniams žmonėms prabusti dieną, kol saulė dar nenusileido.
„Už... mūsų... vaiką...“ – sušnypštė Mira, ir jos balsas nuskambėjo su giliu tamsos aidu. Ji sutraiškė ampulę burnoje ir prarijo skystį.
Siaubo elementai užliejo tunelį. Preparatui patekus į jos kraują, Miros kūnas įsitempė tarsi styga. Jos akys akimirksniu nusidažė dervos juodumu, o iš nosies ir ausų pasipylė juoda, verdanti smala. Šis pabudimas anksčiau laiko buvo tikras dvasinis kankinimas: jos kaulai traškėjo, raumenys sunatūralėjo nuo biologinio pasipriešinimo dienos šviesai, tačiau jėga sugrįžo. Kiti partizanai sekė jos pavyzdžiu – tunelis užsipildė išprotėjusių iš skausmo, juodomis akimis naktinių žmonių riksmais. Jie virto gyvais, dvasiniais monstrais, pasiruošusiais šturmuoti Šviesos institutą dar nepasibaigus dienos pamainai.
Minske ir Vilniaus gatvėse tvyrojusi prietema staiga tapo mirtinai tiršta, nors laikrodis rodė tik pusę penkių.
Šviesos instituto laboratorijoje staiga užgeso visos neoninės lempos. Atsarginiai generatoriai suveikė, tačiau jų šviesa buvo blausi, melsva. Kūdikis ant stalo atvėrė abi akis pilnu pajėgumu – dabar abi jos tapo juodos kaip naktis.
„Jie jau čia...“ – spėjo sušukti daktarė Elena, prieš tai, kai storos šarvuotos bunkerio durys buvo perplėštos iš išorės.
Į laboratoriją, apgaubti mirtino naktinio šalčio ir juodos dervos rūko, įsiveržė Miros partizanai. Jų veidai buvo persigėrę cheminio įniršio, oda padengta ledo šerkšnu, o iš jų ginklų vamzdžių švietė baugios žalios kreidos ugnys. „Saulėlydžio sargyba“ atidengė ugnį iš slopintuvų, tačiau naktiniai, palaikomi „Somnum-X“ nuodo, tiesiog ignoravo kulkas, jų sielos buvo per daug iškreiptos baimės ir pykčio.
Prasidėjo kraupus Prieblandos šturmas tiesiog instituto širdyje. Mira viena ranka sugriebė sargybos vadą už kaklo – dvasinis šaltis akimirksniu pavertė jo veidą pilka, vaškinio lavono mumija, o jo ginklas iškrito iš rankų, virsdamas rūdimis. Mokslininkai klykė, kai juodas purvas nuo naktinių kojų pradėjo ryti laboratorijos įrangą ir jų pačių gyvybines jėgas.
Mira priėjo prie metalinio stalo ir pakėlė kūdikį į rankas. Vaiko dūzgimas susiliejo su jos pačios dvasiniu dažniu, ir virš Šviesos instituto pastato pakilo milžiniškas, juodas tamsos piltuvas. Naktiniai žmonės perėmė vaiką dar nepasibaigus dienai, o didysis dvitaktės sistemos sabotažas ir Paraštės karas pasiekė lemiamą ribą.
4 Dalis: Naktinis kodas
Didysis Ašigalio laikrodis miesto centre sumušė šeštą valandą vakaro. Tai buvo akimirka, kai saulės likučiai galutinai prasmego po horizontu, o dienos žmones – darbininkus, mokslininkus ir likusius Šviesos instituto sargybinius – ištiko staigi, negailestinga biologinio kodo banga. Jie krito ten, kur stovėjo: gatvėse, prie staklių, koridoriuose. Jų protus užliejo švininis, priverstinis miegas, o kūnai atšalo, paruošdami erdvę tiems, kurie valdė tamsą.
Miesto Rotušės gilumoje, po juodo marmuro skliautais, susirinko Naktinė taryba. Čia nedegė jokia šviesa – naktiniai žmonės puikiai matė prieblandoje, jų akys blausiai atspindėjo monitorių skleidžiamą dvasinę pilkumą. Tarybos salės centre, specialiame lopšyje iš pūvančio miško šaknų, gulėjo kūdikis.
Karininkė Mira stovėjo šalia, jos veidas vis dar buvo nusėtas baisių žymių po „Somnum-X“ preparato vartojimo, o iš panagių lašėjo tiršta, juoda smala.
„Sutarties laikas atėjo“, – sušnypštė Naktinės tarybos pirmininkas, senis visiškai juodais akies obuoliais, vilkintis naktinio kodo apsiaustą. „Dieniniai bandė izoliuoti šį vaiką Šviesos institute. Jie norėjo išdeginti jo tamsiąją pusę. Tačiau dabar anomalija mūsų rankose. Jo smegenų bangos sugeba transliuoti abu dažnius vienu metu. Mes naudosime jį, kad pakeistume pačią laiko struktūrą.“
Mokslininkai-žyniai aplink lopšį sujungė vaiko smegenų elektrodus su pagrindiniu miesto dvasiniu rezonatoriumi. Šis aparatas, vadinamas „Naktiniu kodu“, buvo suderintas su Ašigalio laikrodžiu.
Siaubo elementai pasiekė kulminaciją, kai žyniai pradėjo vaiko dvasinį programavimą. Jie nenaudojo adatų ar vaistų; jie giedojo senovinę, monotonišką tamsos liturgiją, kuri vertė kūdikį reaguoti. Kūdikis atvėrė abi akis – jos vėl tapo juodos kaip bedugnė. Jo žemas, ritmingas dūzgimas per dvasinius laidus užpildė visą Rotušę, o vėliau, per miesto garsiakalbius ir transformatorines, nusidriekė per visas gatves ir namus.
Dmitrijus, kuris buvo įkalintas rūsiuose po Šviesos instituto šturmo, pabudo iš dvasinio slopinimo ir jautė šį dažnį. Garsas draskė smegenis. Tai buvo ne šiaip muzika – tai buvo biologinis blokatorius.
„Ką jūs darote?!“ – klykė Dmitrijus per rūsio grotas, matydamas pro šalį einančius naktinius kareivius. „Jei užblokuosite aušros dažnį, dienos žmonės niekada nebeužmigs miegu, jie tiesiog mirs savo lovose nuo smegenų išsiliejimo!“
Naktinis gvardietis net neatsisuko. Jo veidrodiniame šalme atsispindėjo tik juoda, vibruojanti miesto dvasinė banga.
Lauke laikas nenumaldomai slinko link šeštos valandos ryto – akimirkos, kai dienos žmonės turėjo prabusti, o naktiniai – užmigti. Tačiau saulė, pakilusi virš horizonto, tądien atrodė mirusi, apgaubta nepermatomo „Juodojo auro“ smogo, kurį generavo vaiko dūzgimas per „Naktinį kodą“.
Ašigalio laikrodis sumušė šeštą ryto. Tai turėjo būti dvitakto sistemos lūžis. Tačiau nieko neįvyko.
Dienos žmonės savo lovose ir Šviesos instituto koridoriuose neatsimerkė. Jų biologinis kodas reikalavo aušros signalo, tačiau „Naktinis kodas“ jį visiškai uždusino. Siaubingas vaizdas užliejo miestą: miegantys dieniniai pradėjo karštligiškai drebėti, iš jų nosių ir ausų srovele pasipylė juodas kraujas. Jų smegenys tiesiog perkaito, bandydamos pralaužti dirbtinį blokavimą, kurį transliavo kūdikis. Jie virto gyvais lavonais, įstrigusiais amžino miego spąstuose, o naktiniai žmonės liko stovėti gatvėse, visiškai laisvi nuo saulės kodo valdžios.
„Mes sulaužėme paraištę“, – fanatiškai nusijuokė tarybos pirmininkas, žiūrėdamas į monitorius, kur tūkstančių dienos žmonių gyvybiniai signalai lėtai gęso. „Diena mirė. Šis pasaulis dabar priklauso tik tamsai.“
Mira lėtai pasilenkė virš lopšio ir paėmė vaiką ant rankų. Jo žydroji akis trumpam blykstelėjo, pranašaudama, kad biologinis balansas buvo visiškai sunaikintas, o miestas skęsta baisiame, negrįžtamame chaose, kuris tuoj ištrins pačią realybės struktūrą, jei kas nors nesustabdys šio Paraštės karo.
5 Dalis: Paraštės karas
Rotušės rūsiuose tvyrojo stingdanti tamsa, kurioje metalinės sienos vibrations sugėrė viršuje giedamos tamsos liturgijos aidą. Dmitrijus, pajutęs, kad jo paties biologinis ritmas dėl vaiko dūzgimo pradeda kraujuoti, griebėsi paskutinės vilties. Jis žinojo, kad po šeštos valandos ryto naktiniai gvardiečiai buvo atsipalaidavę – jie manė, kad diena mirė amžiams.
Naudodamasis mechaniniu staklių meistro raktu, kurį buvo paslėpęs po sunkiais darbiniais batais, Dmitrijus sugebėjo išmontuoti kameros durų spynos plokštę. Mechaninis spragtelėjimas nuskambėjo garsiau nei jo paties širdies plakimas. Išslydęs į koridorių, jis rado sukietėjusį, vaškinį dienos sargybinio kūną, iš kurio ginklų dėklo išsitraukė mechaninį pistoletą ir kelis dvasinius granatų užtaisus.
Miesto gatvėse virė protu nesuvokiamas košmaras. Tai buvo Paraštės karas – neviltimi grįstas sabotažas. Dmitrijus susitiko su dienos pasipriešinimo likučiais: keliais inžinieriais ir „Saulėlydžio sargybos“ karininkais, kurie, vartodami arkliškas dozes sintetinių stimuliatorių, sugebėjo nepasiduoti amžino miego blokavimui. Jų akys buvo pasruvusios krauju, o gyslos ant kaktų pulsuose trūkinėjo nuo baisaus spaudimo.
„Dmitrijau! „Naktinis kodas“ jau išdegino pusę dienos gyvenamojo sektoriaus sielų!“ – per naktinės prietemos ūžesį sušuko pasipriešinimo vadas, kapitonas Leonas, nukreipdamas savo šautuvą į Rotušės bokštą. „Jei nesunaikinsime to vaiko rezonatoriaus per artimiausias dvidešimt minučių, visų dieninių smegenys tiesiog išsilydys lovose!“
„Mums nereikia žudyti vaiko!“ – rėkė Dmitrijus, jo balsas buvo prikimęs. „Mums reikia sunaikinti biologinį filtrą, per kurį naktinė taryba transliuoja savo liturgiją! Sekite mane per techninius šviesos instituto kolektorius!“
Siaubo elementai pasiekė kulminaciją, kai sukilėliai įsiveržė į pagrindinę Rotušės salę tiesiai per dvasinių filtrų šachtas. Vaizdas buvo kraupus: naktinės tarybos žyniai stovėjo aplink vaiko lovelę, o jų pačių kūnai jau buvo mutavę – iš jų nugarų augo juodos, spygliuotos šaknys, tiesiogiai sujungtos su „Naktinio kodo“ aparatu. Kūdikis dūzgė taip galingai, kad ore sklandė fizinės, juodos dvasinės destrukcijos gijos, trupindamos marmurines kolonas į dulkes.
„Dienos atšakos išgamos! Jūs turėjote miegoti amžinai!“ – suriko karininkė Mira, pamačiusi įsiveržusį Dmitrijų, ir nukreipė savo dvasinį liepsnosvaidį.
„Ugnį į generatoriaus gyslas!“ – sudundėjo Dmitrijaus įsakymas.
Prasidėjo totalinis, kruvinas sabotažo mūšis. Dienos žmonės, kovodami su juos paralyžiuojančiu miego dažniu, užmėtė platformą dvasinėmis granatomis. Balti, akinantys sprogimai nuplėšė pusę naktinės tarybos aparatūros. Šventasis dvasinis „Naktinio kodo“ skydas su baisiu traškesiu įskilo. Žyniai pradėjo klykti, kai jų biologinės jungtys buvo jėga plėšomos, o iš jų burnų pasipylė verdanti juoda smala.
Dmitrijus, nepaisydamas į jį skriejančių Miros šovinių, šuoliu pasiekė pagrindinį pultą. Jo rankos degė nuo tamsos relikvijų skleidžiamo karščio. Vienu stipriu mechaninio meistro rakto kirčiu jis sutrupino stiklinį sferinį filtrą, kuriame pulsavo vaiko dvasinės smegenų bangos.
Aparatas sprogo su tokiu garsu, tarsi būtų sugriuvusi didžiulė bažnyčia. Juodoji derva ir dvasinis vakuumas išsiveržė per salę, nublokšdami Dmitrijų ir Mirą į priešingas puses. „Naktinis kodas“ buvo sunaikintas, o baugus vaiko dūzgimas miesto garsiakalbiuose akimirksniu užgęso, palikdamas tik spengiančią tylą.
Tolimame horizonte, virš uždusinto miesto, „Juodojo auro“ smogas pradėjo sklaidytis, atverdamas kelią pirmajai, tikrajai aušros šviesai. Šimtai tūkstančių dienos žmonių savo lovose staiga giliai įkvėpė, o jų akys pradėjo virpėti, prabundant iš baisaus, kruvino sapno. Tačiau dvasinis balansas buvo visiškai sunaikintas – vaikas, pajutęs savo aparato suirimą, lovelėje atvėrė abi akis, ir jos abi nusidažė akinamai balta, griaunančia šviesa, pranašaudama paskutinį, šeštąjį šios istorijos pragarą.
6 Dalis: Amžinasis eklipsas
Sunaikinto „Naktinio kodo“ rezonatoriaus likučiai Rotušės salėje dar spjaudėsi mirštančiomis melsvomis kibirkštimis, kai už lango įvyko tai, ko nei dieniniai, nei naktiniai nesitikėjo per visą miesto istoriją. Dangaus skliaute pakilusi saulė ir tamsus nakties šešėlis susiliejo į vieną nejudantį, baugų verpetą. Šviesa ir tamsa nebesikeitė kas dvylika valandų – jos sustingo Prieblandoje. Prasidėjo Amžinasis eklipsas.
Dmitrijus sunkiai kėlėsi nuo sunkių marmuro šukių, jo darbinis rūbas buvo permirkęs juoda dvasine smala. Kitoje salės pusėje karstis karštligiškai kosėdama atsistojo karininkė Mira. Jos akys, išdegintos „Somnum-X“ nuodo, dabar žvelgė su gryna, gyvuliška baimė.
Saloje tvyrojo mirtina tyla, nes visi iki šiol girdėti dvasiniai dažniai išsijungė. Vienintelis garsas sklido iš lopšio.
Kūdikis lėtai pakilo į orą virš pūvančių miško šaknų. Jo vaikiškas dūzgimas virto giliu, metaliniu gausmu, kuris sklido ne per garsiakalbius, o tiesiai visų miesto gyventojų galvose. Vaiko kairioji akis švietė akinamai balta saulės galybe, o dešinioji – sugerianti dervos juoduma. Jis nebepriklausė nei dienai, nei nakčiai. Jis tapo pačiu Eklipsu – jėga, kuri atėjo ištrinti paraištės ribų.
„Dmitrijau... pažiūrėk pro langą...“ – suvirpėjo Miros balsas, jos ranka, laikanti tuščią ginklą, lėtai nusileido.
Dmitrijus priėjo prie išmušto Rotušės lango, ir vaizdas privertė jo sielą sustingti. Amžinojo eklipso šviesoje iš namų ir gamyklų į gatves pradėjo plūsti abiejų pusių žmonės. Dieniniai, prabudę iš kruvino miego blokavimo, ir naktiniai, nebegalintys užmigti tekant šiai anomalijai, susitiko plika akimi pirmą kartą per tūkstantį metų.
Siaubo elementai pasiekė savo apogėjų. Tai nebuvo džiaugsmingas susivienijimas – tai buvo totalinė dvasinė katastrofa. Kadangi jų biologiniai kodai buvo sukurti visiškai skirtingiems dvasiniams dažniams, tiesioginis dienos ir nakties žmonių susidūrimas sukėlė realybės suirimą. Kai dieninis žmogus pabandė paliesti naktinį, abi jų sielos akimirksniu pradėjo garuoti. Jų kūnų oda per sekundę pajuodavo, viršuje pasidengdama pilku dvasinio šerkšno sluoksniu, ir jie su baisiu, stiklo dūžį primenančiu garsu suiro į vaškinį purvą tiesiog ant gatvės grindinio.
Miestas pradėjo dusti savo paties dvasiniame vakuume. Realybės struktūra skilinėjo kaip plonas ledas, o iš žemės plyšių kilo tirštas, pūvantis pirmapradis šaltis.
„Mes norėjome jį valdyti...“ – sušnypštė Mira, krisdama ant kelių priešais ore sklandantį vaiką. „Bet jis nėra įrankis. Jis yra šito pasaulio pabaiga.“
Dmitrijus žengė žingsnį link lopšio, nugalėdamas jį kaustantį dvasinį paralyžių. Jo rankos drebėjo, o akys ašarojo nuo akinančios ir kartu juodos vaiko šviesos. Jis suprato, kad varžybos dėl vaiko baigėsi visišku abiejų pusių pralaimėjimu. Nebeliko nei dienos, nei nakties valdžios – liko tik sužeista, mirštanti žemė.
„Mažyli... gana...“ – tyliai, žmogišku balsu ištarė Dmitrijus, tiesdamas savo nudegusias, darbininko rankas link kūdikio. Jis nebebandė jo suimti ar programuoti. Jis tiesiog norėjo jį apsaugoti nuo abiejų pusių fanatizmo.
Vaikas trumpam pasuko abi savo skirtingas akis į Dmitrijų. Metalinis gausmas jo galvoje akimirkai prigeso, pakeistas tyliu, liūdnu kūdikio atsidusimu. Eklipso šviesoje vaikas lėtai nusileido Dmitrijaus rankose, o jo abiejų akių vyzdžiai susiliejo į gilią, ramią pilkumą.
Tačiau eklipsas nesibaigė.
Dangus virš miesto liko nejudantis, pilkas ir šaltas. Pusė gyventojų jau buvo suirusi į pelenus, o tie, kas išgyveno, stovėjo gatvėse suakmenėję, bijodami pažvelgti vienas kitam į akis, kad akimirksniu neišgaruotų naktinėje prietemoje. Dmitrijus ir Mira sėdėjo sugriautoje Rotušės salėje, rankose gniausdami vaiką, kuris sulaužė pasaulį.
Dviprasmiškas finalas užsivėrė: diena ir naktis daugiau niekada nesusitiks laiko tėkmėje, nes pats laikas sustojo. Jie išlaisvino vaiką, tačiau Nenukryžiuota paraištės žemė virto amžinos, slegiančios pilkumos zona, kurioje gyvieji turėjo išmokti gyventi be aušros ir be tikrosios tamsos, saugomi tik tylaus, mistinio siaubo aido.