Santrauka:
Po vakar nakties komentarų... Iš principo man tai jau ima atsibosti. Jei nesutinki su komentavusiojo nuomonę, tai reiškia, kad nepriimi kritikos ar esi, tipo, labai užgaulus. Net jei be pykčio pagrindi savo nuomonę, vis tiek būni įvertintas, kaip /nedrįsk blogai pakomentuoti/. Įdomu tai, kad jei sutinki su komentavusiojo nuomone ar bent jau pritari kritikai iš dalies, to niekas nepastebi, nes... taip turi būti. O kodėl? Kodėl aš negaliu apginti to (tik nereikia - juk ne ištisai tai daroma) savo „kūdikio“? Tegul jis žvairas, šlubas ir kitaip ydingas. Bet jis yra mano. Jei visiškai į nieką nereaguoti, tai iš tavęs čia visišką kvailį padarys. Kodėl komentuojantis teisus, o rašantis - ne? Kodėl turiu leistis kritikuojamas, net jei tai daro moderatorius, sakydamas, kad... tai ne jo stiliuje parašytas eilėraštis arba tai yra jo subjektyvi nuomonė. Moderatorius yra tam, kad kritikuotų iš esmės arba patartų, o ne bandytų diktuoti dabar madingą poezijos stilių. Tegul jis ir Puškinas, man į tai nusispjauti - aš rašau taip, kaip man rašosi ir jei ten viskas tvarkinga techniškai, savo pasvarstymus apie eilių turinį ar jausmo buvimą-nebuvimą, banalumą ar kvailumą gali pasilikti sau. Pastaruoju metu juntamas kažkoks diktatas, kuris pasireiškia atskirų žmonių ar jų grupių įtaka žž rašančiųjų stiliui - lyrika tampa vos ne tabu. Kažkas bando įrodyti, kad poezija yra tik tai, ką jis rašo (net evangelija turi atskirus traktavimus), bet tokius bandymus aš laikau tik savo egoistinių tikslų siekimu, kadangi labai gali būti, kad net ir žymaus poeto kūryba yra suprantama tik nedaugeliui, o jis stengiasi pakreipti skaitytojų sąmonę sau norima linkme - nes tik taip gali pasiekti populiarumą ir paprastų skaitytojų tarpe. Kai kas pasidavė spaudimui (tai laikau pataikavimu, duokle laikmečiui), kai kas nebekelia savo eilių, nes bendram kontekste bijo atrodyti provincialu. Duok, Dieve, jog aš klystu ir neteisingai viską interpretuoju... Ir visgi poezija yra įvairialypė, tad norėčiau, kad bet koks žanras, bet kuri kryptis būtų lygiavertė.Santrauka:
Šitą mintį (na, galbūt ne pačią mintį, bet pasakė keletą frazių, iš kurių ir gimė eilėraštis) man pakišo viena moteris. Nemanau, kad šį eilėraštį turėčiau jai dedikuoti, nors ji ir gavo dovanų didžiulę puokštę gerberų (ne nuo manęs, tikrai ne). Bet už mintį dėkoju.