Baltos apšerkšniję lūpos
Ir kojos, paliekančios pėdas.
Nepabėk, nepabėk nuo manęs.
Skruostai lietum išvagoti
Ir rankos suskeldėję smėliu.
Nepabėk, nepabėk nuo manęs.
Ir tik numetu gęstančią žvakę
Vaškas nupila kojų pirštus.
Gal skaudu, bet vardu nepašauksiu,
Jei pabėgi, nuo manęs nueini.
Tik verkiau atsisėdus prie kapo
Susižėrus į krūvą šukes.
„Nepabėk, nuo manęs nepabėki.“–
Šaukė atvaizdas stiklo fone.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-05 19:44:28
Perkeliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): Drile
Sukurta: 2011-03-04 15:45:35
man patiko,liuks:)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-03 23:39:22
Reikėtų derinti gimines: Baltos apšerkšniję lūpos --> Baltai apšerkšnijusios lūpos; suskeldėję --> suskeldėjusios (rankos). Juk teisinga, kai vietoj „numetu gęstančią žvakę“ autorė nerašo „numetu gęstantį žvakę“ :-)
Pritariu Piligrimui, tiesiog nekartosiu.
Linkiu daugiau to pastabumo širdimi.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-03-03 23:36:47
Atrandama tik ieškant, tobulumo kūryboje pasiekiama tik kuriant. Nors kas gali pasakyti, koks yra tobulas eilėraštis?
Šitas nesudėtingas ir suprantamas, man visai neblogas. Sėkmės :)
Anonimas
Sukurta: 2011-03-03 23:04:14
Na toks paprastas, paaugliškas. Tiesiog perskaitęs gali laisvai pasakyti kiek autoriui metų. Aš esu iš tų, kurie nori kažko įvairesnio, kažko kas patrauktų dėmesį, o dabar galėčiau pasakyti, kad taip rašančių vien tavo mokykloj ar klasėj ne vienas ir ne du. Nėra čia nieko blogo, bet norėtųsi, kad iš to išaugtum ir atrastum savą kūrybą, savotišką mintį.