Baltos apšerkšniję lūpos
Ir kojos, paliekančios pėdas.
Nepabėk, nepabėk nuo manęs.

Skruostai lietum išvagoti
Ir rankos suskeldėję smėliu.
Nepabėk, nepabėk nuo manęs.

Ir tik numetu gęstančią žvakę
Vaškas nupila kojų pirštus.
Gal skaudu, bet vardu nepašauksiu,
Jei pabėgi, nuo manęs nueini.

Tik verkiau atsisėdus prie kapo
Susižėrus į krūvą šukes.
„Nepabėk, nuo manęs nepabėki.“–
Šaukė atvaizdas stiklo fone.