Pabučiavo į skruostą svečias tamsus
Ir užmerkiau akis nemiegoti.
Nemiegot? Bet daugiau neregėti,
Kai aplanko diena ir naktis nusileidžia.
Jis sudėjo rankas kryželiu ant krūtinės
Ir suspaudęs man lūpas prisaikdino tylėt.
Nekalbėt? Kai kas rytą pabudus
Šimtą žodžių galėjau ištart. Jau vėlu.
Tik užtraukė man langus ir aplinkui tamsa,
Nors atrodo, galėčiau išbėgti.
Bėgt gatve, šaukt visiems: „Aš gyva“
Tačiau balsas pavirto tik aidu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lelija
Sukurta: 2011-03-05 09:53:23
Man patiko. Ačiū :)
Anonimas
Sukurta: 2011-03-05 08:45:18
Tačiau balsas pavirto tik aidu.
Gera mintis.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-03-05 08:14:53
Nenorėčiau tokio bučinio.
Labai plevenantis skaitymas.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-04 22:05:15
sveika lengva rami melancholija...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-04 21:51:49
Perkėliau į jausmus, gal nesupyksite
Anonimas
Sukurta: 2011-03-04 21:41:17
Skaudulingai įtaigus jausenos pateikimas. Patiko. Ačiū.