Pabučiavo į skruostą svečias tamsus
Ir užmerkiau akis nemiegoti.
Nemiegot? Bet daugiau neregėti,
Kai aplanko diena ir naktis nusileidžia.
Jis sudėjo rankas kryželiu ant krūtinės
Ir suspaudęs man lūpas prisaikdino tylėt.
Nekalbėt? Kai kas rytą pabudus
Šimtą žodžių galėjau ištart. Jau vėlu.
Tik užtraukė man langus ir aplinkui tamsa,
Nors atrodo, galėčiau išbėgti.
Bėgt gatve, šaukt visiems: „Aš gyva“
Tačiau balsas pavirto tik aidu.