Santrauka:
Tai va, pasirodo, užkliuvo internetinis parašas ir, kaip suprantu, tai todėl, kad per jį tikiuosi kažkaip patogiau apglostyti buvusį laiką. Tačiau tai manęs iš bėdos negelbsti: tą, buvusį, kur kas geriau atsimenu, negu ką tik praėjusį. Kažką parašau, o netrukus galvoju, ar tikrai parašiau, ar tik žadėjau parašyti. Šita užmarštis labai vargina rašant didesnį kūrinį. Manau, kad tai asmeniškai man skaudžiausias (kol kas) senatvės pasireiškimas. Tačiau ne, ne, apie tai nerašau, tačiau darosi įdomu, kada mielas Pakeleivis man pasakys: Pranuci, ar ne laikas sugrįžti namo?Santrauka:
Kelintą kartą bandau realizuoti sumanymą, bet vis nesėkmingai. Nelabai tikiu, kad šį kartą pavyks geriau, tačiau pabandyti vis dėlto verta. Noriu pabūti ateities laiko žiupsnelyje, kur ir žemės po kojomis nėra. Tai beveik tik laiko ir erdvės struktūra. Na, o šia santraukai skirta vieta, manau, būtų prasminga pasinaudoti it stebėjimo punktu, matant save prie darbo, kurio jau negaliu pakelti, bet vis dar bandu: o gal pavyks...Santrauka:
O, vėl pasidarei tikinti?